REALIZMAS (pranc. realisme; lot. realis – daiktiškas, tikras)

Šis terminas meno istorijoje naudojamas dažniausia dviem prasmėmis.


Pirma, plačiąja prasme realizmas, tai vaizduojamosios dailės tendencija, tikroviškas vaizdavimo būdas. Jis pagrįstas natūros studijomis, siekiu objektyviai perteikti daiktų formas, proporcijas, faktūras, spalvas. Realizmas pasireiškė įvairiose epochose ir stiliuose: antikoje, renesanse, baroke, klasicizme. Dažnai realizmo principais rėmėsi dailininkai, nepaisę vyraujančių stilistinių sąlyginumų (pvz., Karavadžas, Velaskezas, broliai  Lenenai, J.B.S. Šardenas).

Lui Lenenas. Žmones prie stalo


 

F.Milė. Angelus (Malda)

 

Antroji šio termino prasmė – 19 a. II pusės vaizduojamosios dailės ir literatūros kryptis. 
Buvo priešintasi akademizmo idealizmui ir romantizmo subjektyvizmui. Neigtas grožio siekis, kūrybos tikslu skelbta tiesa bei pažanga, domėtasi realia tikrove. Tokiu būdu pakito estetinių vertybių ir žanrų hierarchija.


 

O.Domjė. Trečios klasės vagonas. 1863-65 m.

Dailininkai pamėgo buitinį žanrą, peizažą, portretą, atsigręžė į kasdienes gyvenimo temas bei motyvus, ėmė vaizduoti naujus herojus (valstiečius, darbininkus), gilintis į visuomenines problemas, socialinius prieštaravimus. 


 

Ir klasicizmas ir romantizmas buvo tolimi nuo tuometinio gyvenimo, nes idealizavo praeitį ir dažniausia krypo į senų laikų siužetus. 
Realizmas įgauna apibrėžtą meninę sistemą, turinčią teorinį pagrindą. Žvilgsnis į realybę ir visas jos apraiškas, remiantis tiksliu mokslu, tapo pagrindiniu šio stiliaus reikalavimu. Realistų kalba tapo aiški, tiksli, pakeitusi miglotą, raibuliuojančią romantikų kalbą.


F.Milė. Į darbą. 1851 m.

O.Domjė. Krispenas ir Skapenas

Realizmas ryškiausiai pasireiškė tapyboje, menkiau grafikoje ir skulptūroje. Realistai rėmėsi 17 a. ispanų ir olandų koloristinės tapybos tradicija, anglų romantinio peizažo, Barbizono mokyklos, bydermejerio išraiškos priemonėmis. Paveiksluose spalvų ir faktūrų deriniai tapo laisvesni, kompozicija – dinamiškesnė. Aštrinant socialinę charakteristiką, pasitelkti karikatūros elementai.


 

 

F.Milė. Peizažas

Realizmas pirmiausia pasirodė peizažinėje tapyboje. Svarbus šio laikotarpio reiškinys – Barbizono mokykla. Grupė jaunų tapytojų atvyko į Barbizoną, kaimelį netoli Paryžiaus. Savo kūriniuose jie vaizdavo prancūzų gamtą,  etiudus tapė gamtoje iš natūros. Paveikslus pabaigdavo dirbtuvėse. Dailininkai siekė atidžiai tirti gamtą ir tikroviškai ją vaizduoti, išsaugant individualybę. Savo meniniais sprendimais Barbizono mokyklos dailininkai nėra įdomūs. Tradicinis trijų planų komponavimas, spalvos – rusvos ir žalsvos. Darbai labai pedantiški, per daug susmulkinti.

 

Į puslapio pradžią

Atgal

Realizmas užsimezgė 19 a. viduryje Prancūzijoje, veikiai išplito visuose Europos kraštuose ir Šiaurės Amerikoje. Realizmo formavimuisi įtaką darė materialistinė pasaulėžiūra, gamtos mokslai, pozityvizmo filosofija, socialinės teorijos, visuomenės prieštaravimai (1848 m. revoliucija). Realizmo idėjos pirmiausia subrendo literatūroje, vėliau – vaizduojamojoje dailėje. Realistinės dailės ideologas – tapytojas Gustavas Kurbė (Gustave Courbet), 1855 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje metu atskirame paviljone surengęs savo paveikslų ekspoziciją, pavadintą „Le Rėalisme". 

G.Kurbė. Sveiki, pone Kurbė. 


 

19 a. realistinėmis išraiškos priemonėmis rėmėsi dailininkai, vengę avangardinių ieškojimų, vadovavęsi nuosaikiomis estetinėmis pažiūromis. Žymesni tapytojai: Fransua Milė (Jean François Millet), Pavelas Fedotovas, peredvižnikai (Rusijoje). Prancūzijoje realistinių kompozicijų sukūrė tapytojas ir grafikas Onorė Domjė (Honorė Daumier).  

 

 

I.Repinas. Burliokai prie Volgos. 1870-73 m.

 


Artimas Barbizono mokyklai buvo dailininkas Jonas-Baptistas Koro (Jean-Baptiste Corot). Jis - daugelio realistinių peizažų autorius. Pradžioje dailininko darbai sidabrinio kolorito, vėliau tampa realistiniais. Jis tapė peizažus sau ir greitai tampa intymaus peizažo kūrėju. 

J.B.Koro. Peizažas

J.B.Koro. Orfėjas


Ką betapytų Koro, visada išlieka nuoširdus ir atsiduoda betarpiškai nuotaikai. Žmogus jo peizaže organiškai susilieja su gamtos pasauliu. Jo peizažuose priešaušris arba liūdnos sutemos, daiktai apgaubti tiršta migla ar lengvu dūmeliu.

 


Barbizone dirbo ir Fransua Milė (François Millet), išgarsėjęs savo drobėmis, vaizduojančiomis valstiečių gyvenimo scenas. Gimęs valstiečių aplinkoje, visam laikui išlaikė ryšį su žeme. Jis piešė sunkų kasdieninį darbą. Jis rodo kaimišką darbą kaip natūralią žmogaus būseną, jo būties formą. 

F.Milė. Piemuo

F.Milė. Sėjėjas


Jo kūriniai persunkti žmogiškumu, ramybės didybe. Lygiuose, rusvuose laukuose išryškėja tamsios, kampuotos valstiečių figūros. Tikru valstietiško darbo himnu skamba „Sėjėjas”. 

 


Pats žymiausias jo darbas – „Varpų rinkėjos”. Spalvinės traktuotės pagalba, bei lygia, prislopinta spalvų gama, jis išgauna iškilmingo paprastumo įspūdį.

F.Milė. Varpų rinkėjos

Į puslapio pradžią

Atgal

 

G.Kurbė. Peizažas

Tikru realizmo dailės kovotoju buvo Gustavas Kurbė (Gustave Courbet).

Jis tvirtino, kad dailėje gali vaizduoti viską, kas bjauru ir gražu. Svarbiausia, kas tai būtų atlikta talentingai. Kritinis realizmas, kaip nauja srovė, įsitvirtina ir žanrinėje tapyboje.


Nei vienas dailininkas neturėjo tiek priešininkų miesčionių tarpe, nei vienas neturėjo tiek poveikio 19a. menui, kiek jis. Realizmas, dailininko supratimu, tai teisingas nūdienos vaizdavimas, tai, ką mato dailininkas. Pirmieji darbai persunkti romantinių jausmų. Vėliau, suartėjęs su Bodleru, žurnalo „Liaudies gerovė” redaktoriumi ir su kitais būsimosios Paryžiaus komunos dalyviais, dailininkas atsigręžia į darbo ir skurdo temas.

 

G.Kurbė. Moteris su papuošalais

G.Kurbė. Akmenskaldžiai

Jo paveiksle „Akmenskaldžiai” nėra socialinio aiškumo – tik užuojauta. Publikai , kuri buvo išauklėta klasicizmo ar romantizmo dvasia, tokie darbai buvo neįprasti ir nepriimtini. Todėl Kurbė turėjo kovoti už teisę gyvuoti realizmui. 

Pats žymiausias G.Kurbė kūrinys – „Laidotuvės Ornane” (6m², 47 figūros natūralaus dydžio). Dailininkas vaizduoja savo senelio laidotuves, kur dalyvauja Ornano visuomenė ir meras. Čia jis puikiai pavaizduoja provincialus, naudodamas konkrečią medžiagą – savo giminaičių , Ornano gyventojų portretus. Visa, kas pavaizduota, beveik natūralu, be pagražinimų. 

G.Kurbė. Laidotuvės Ornane

 

Į puslapio pradžią

Atgal