IMPRESIONIZMAS  (pranc. impressionisme < impression – įspūdis), 19 a. II p. Prancūzijoje susiformavusi dailės, muzikos, literatūros stilistinė kryptis.

 

Impresionizmo terminas kilo iš Klodo Monė (Claud Monet) paveikslo „Įspūdis. Saulės patekėjimas" (pranc. „Impression. Soleil levant", 1872 m.) pavadinimo.

K.Monė. Įspūdis. Saulės patekėjimas. 1872 m.

 

K.Monė ir jo draugai, pabrėždami savo ryžtą ir toliau eiti naujuoju keliu, laužyti saloninės tapybos kanonus šį terminą drąsiai prisiėmė. Jie pradėjo vadintis impresionistais, o pats impresionizmas aprėpė visas meninio mąstymo sritis. 
Galima teigti, jog daugelis reikšmingesnių 20 a. dailės reiškinių yra susiję su impresionizmu. 

K.Monė. Moteris su skėčiu

Ši kryptis susiformavo kaip priešprieša saloniniam akademizmui. Atsisakyta istorinių, mitologinių temų, siekta perteikti tiesioginį tikrovės įspūdį. Priešingai ateljė tapybai, impresionizmui būdinga plenero tapyba.  

K.Monė. Tiltelis

Paveiksluose fiksuotas akimirkos vaizdas, taikytos fragmentinės, asimetriškosios kompozicijos, kadravimas, netikėti rakursai. Perteikdamas atmosferos, oro virpėjimo įspūdis.

O.Renuaras. Merginos su gėlėmis. 1890 m.

E.Manė. Folie Bežer baras. 1881-82 m.

Tapyboje įsivyravo peizažai, didmiesčio motyvai (kavinių, bulvarų, salonų, teatrų, hipodromų scenos), portretai. 

 

K.Pisaro. Monmartras naktį. 1897 m.

Impresionistai plėtodami plenerinę tapybą, vaizdavo tirpstančias, be aiškių kontūrų formas, atsisakė lokaliųjų spalvų kolorito teigdami, kad daikto spalva priklauso nuo apšvietimo ir aplinkinių daiktų refleksų. 

 

 

K.Pisaro. Monmartras dieną. 1897 m.

Atmetę juodą spalvą bei toninį modeliavimą, pasirinko grynų, šviesių dažų paletę. Dailininkai tapė ant drobės smulkiais potėpiais, kurie tik žiūrint iš toliau susilieja į visumą. Toks optinis spalvų maišymo būdas vadinamas divizionizmu. 

 

Impresionistų paveiksluose objekto vaizdavimą pakeičia šviesos ir oro įspūdis, perteikiamas spalvomis, tapant ryškiais, eskiziškais potėpiais. Net daiktų šešėliai perteikiami spalvingai.

K.Monė. Ruano katedra

 

Į puslapio pradžią

Atgal

Impresionizmo skulptūrai būdingas vibruojantis paviršius, minkštas modeliavimas, tapybiška šviesokaita.

 

 

O.Rodenas. Bučinys

 

Impresionizmas atsirado Paryžiuje, pirmoji impresionistų paroda įvyko 1874 m., joje dalyvavo K.Monė, R.Renuaras, A.Sislėjus, K.Pisaro, E.Dega. Paskutinė, aštuntoji – 1886 m. 
1874-1886 m. veikė neoficialios meno parodos – „atstumtųjų salonas”. Impresionizmas – sąlyginis pavadinimas. Jis buvo pritaikytas dailininkams, kurie dėl savo drąsių darbų nebuvo priimami į saloną – oficialų prancūzų dailės forumą.

E.Dega. Šokio pamoka

 

Nors impresionistai vadovavosi tuo pačiu kūrybiniu metodu, turėjo bendrus stilistinius principus, tačiau savo temomis, motyvais ir net tapybine maniera yra gana skirtingi. Žymiausi tapytojai: Klodas Monė (Claude Monet), Ogiustas Renuaras (Auguste Renoir), Edgaras Dega (Edgar Degas), Kamilis Pisaro (Camille Pissaro), Alfedas Sislėjus (Alfred Sisley). Su impresionizmu siejasi Eduardo Manė (Édouard Manet) tapyba, Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) skulptūra.

O.Renuaras. Artistė Jeanne Samary

19 a. pabaigoje impresionizmas paplito Vakarų Europos šalyse, darė įtaką ir vėlesnei dailės raidai.
Impresionizmo tąsa – neoimpresionizmas.
19 a. II p. vientisas menines sroves pakeičia kūrybinės individualybės, kurios įsitvirtina savo kūrybos įstatymus, turi savo kūrybinę sistemą.

K.Pisaro.  Vežimų stotis

 

Eduardas Manė kūrė laiko dvasią atspindinčius darbus. Jis suprato, kad menininko pareiga yra paimti iš savo epochos viską, ką ji gali duoti. Tik tada menininkas atliks didžiąją gyvenimo tyrinėtojo rolę. Todėl Manė labai mėgo tapyti savo meto buitines scenas: paryžiečių minią, besiklausančią parko orkestro, restoranus, kabaretus ir pan.

E.Manė. Moteris su vaiku sode

E.Manė. Balkonas

Ironizuodamas juodų frakų ir cilindrų pasaulį, drąsiai skverbdamasis į kontrastingą žmonių buitį, E.Manė vartojo naują, ryškesnę formą. Jis ėmė naudoti turtingą spalvinę gradaciją, kontrastą.

Jo darbai suteikė jam pirmojo modernisto vardą ir padėjo pamatus naujai, gaiviai ir veržliai impresionistinio meno krypčiai.

 

Klodo Monė kūryboje bene ryškiausiai atsispindėjo charakteringiausios impresionizmo savybės. Suformuluodamas impresionizmo pagrindinius principus ir tapymo gamtoje programą, jis faktiškai buvo šios dailės krypties vadas.

K.Monė. Vandens lelijos

 

Kaip žinia, iki tol dailininkai gamtoje darė tik etiudus, patį paveikslą pabaigdavo vėliau studijoje. K.Monė reikalavo, kad paveikslas nuo pradžių iki galo būtų kuriamas po atviru dangumi – plenere (plein air – atviras oras). Kurdami betarpiškai gamtoje, tapytojai mokėsi perteikti gamtos grožio turtingumą natūraliomis sąlygomis, oro ir šviesos sąveiką, mirgėjimą, kuris, iš tiesų, priklauso nuo paros laiko ir nuo saulės apšvietimo, nuo spalvų kaitos. 

K.Monė. Aguonų laukas

 

Šviesos ir spalvų refleksų studijos savo ruožtu pakeitė spalvų paletę: atsisakyta juodos spalvos, spalvų maišymo ir pradėta tapyti grynomis spalvomis ir tik tai, kas geriausiai galėjo atskleisti gamtos grožį – peizažus, architektūrą, žmones gamtoje.
K.Monė daugiausiai tapė peizažus, grupinius portretus ir figūrines kompozicijas.
K.Monė visą gyvenimą išliko ištikimas plenero principams, o paskutiniuose savo darbuose tuos pačius daiktus tapė daugelį kartų, esant įvairiems apšvietimams ir įvairioms oro sąlygoms. „Ruano katedros” sukurta dešimties paveikslų serija.

K.Monė. Ruano katedra

Į puslapio pradžią

Atgal

K.Monė kūryba turėjo didelės įtakos visiems impresionistams, bet labiausia paveikė Kamilį Pisaro ir Alfredą Sislėjų.

 

A.Sislėjus. Kanalas prie Moret'o

 

 

Alfredas Sislėjus - žymus prancūzų impresionizmo meistras. Susižavėjęs Barbizono meistrų tapyba Fontenblo miške, vis labiau domėjosi peizažais. Apie 1875 m. jo darbų koloritas pašviesėjo. Sislėjus virto nuotaikingų peizažų tapytoju. Jis niekada nebuvo išsižadėjęs aiškios paveikslo struktūros, kaip kiti impresionistai.

A.Sislėjus. Laivas per potvynį 

Kamilis Pisaro. Nuo 1866 m. Pisaro priklausė impresionistų aplinkai, prie kurios pritapo per pažintį su K.Monė  ir E.Manė. Jis buvo beveik vien pleinero peizažų tapytojas ir temų sėmėsi iš gyvenamųjų vietovių – Pontuazo ir Luvesjeno. Yra sukūręs tapybiškų didmiesčių – Paryžiaus, Ruano ir Havro – vaizdų.

K.Pisaro. Luvras ir Sena su Pont Neuf tiltu.

Į puslapio pradžią

Atgal

Ogiustas Renuaras. Apie1862 m. susipažinęs su K.Monė ir A.Sislėjumi, pamėgo šviesią impresionistų švelnių ir rausvų tonų plenero tapybą.
Šį stilių dailininkas išlaikė iki 9-to dešimtmečio.
Jis niekada neatsisakė figūrinių paveikslų, tuo tarpu kiti impresionistai mėgavosi grynuoju peizažu.

O.Renuaras. Šokiai kaime

Edgaras Dega. Žymus prancūzų impresionizmo atstovas. Apie 1866 m. užmezgė kontaktą su impresionistais, o 1874 m. dalyvavo jų pirmojoje parodoje.
Nuo 1872 m., tapė teatro gyvenimo ir pasilinksminimo įstaigų scenas; be to, jį domino moterų tualetas ir kasdienis darbas.
Dega kūryba labai įvairiapusė. Nors pirmenybę jis visada teikė aliejinei tapybai, pastelei, piešiniui, grafikai, iš molio bei vaško yra sukūręs ir plastikos darbų.
Jo kūrybos dėmesio centre visuomet buvo žmogus.
Paveikslams būdingas neįprastas fragmentiškumas ir asimetrinė kompozicija.

E.Dega. Šokėja su gėlių puokšte. 1877 m.  

Ogiustas Rodenas. 
Jo realistinis stilius traktuotinas kaip impresionizmo principų perkėlimas į skulptūrą. Faktūriškas skulptūrų paviršius sudaro sąlygas nepakartojamam šviesos ir šešėlių žaismui. Portretiniai biustai atskleidžia gilių emocinių momentų. 

O.Rodenas. Šešėlis. 1880 m. 

Sukūręs „Kalė miesto piliečius” (1884-95 m.), Rodenas išrutuliojo naują paminklo tipą, kuriam svetima heroizmo demonstracija.
Jo nuostata, kad skulptūra neturi priklausyti nuo architektūros, padarė tikrą perversmą skulptūros sampratoje, o pats jis atsidūrė tarp įžymiausių 19 a. pabaigos skulptorių.

O.Rodenas. Kalė miesto piliečiai. Fragmentas

Į puslapio pradžią

Atgal