POSTIMPRESIONIZMAS (lot. post – po + impresionizmas) 19 a. pr. dailininkų judėjimas, pasireiškęs po impresionizmo.

Priskiriamos kryptys (neoimpresionizmas), grupuotės (Pont-Aveno mokykla, Nabis), tendencijos (sezanizmas), pavienių dailininkų (P.Sezanas, V.van Gogas, P.Gogenas, A.Tulūz-Lotrekas) kūryba. 
Postimpresionizmas susiformavo kaip priešprieša impresionizmo bruožams – natūralizmui, trumpalaikių vizualinių įspūdžių fiksavimui. 

Plėtojosi dviem pagrindinėmis linkmėmis: vieni dailininkai analizavo ir sintetino tikrovės formas, kiti siekė išreikšti vidinį pasaulį, simbolines prasmes sąlygiškais, nuo natūros nutolusiais pavidalais. 

P.Sezanas. Rytas Povanse

Postimpresionizmo pradžia siejama su 1886 m. Paryžiuje įvykusia paskutiniąja impresionistų paroda, kurioje išryškėjo naujos nuostatos. Termino autorius – anglų dailėtyrininkas R.Fry, 1910-11 m. Londone surengęs prancūzų tapybos parodą „Manė ir impresionistai”. Postimpersionizmas paplito daugelyje Europos kraštų.

Ž.Sera. Paryžius

Ž.Sera. Maudykla Anjere. 1883-84 m.

19 a. pabaigoje kyla opozicija impresionistų koncepcijai – jų spalvos naudojimo būdui, atsitiktinei kompozicijai ir piešinio padrikumui. Artimiausia impresionistams spalvos koncepcijos požiūriu buvo grupė dailininkų, pasivadinusių neoimpresionistais.

Grupė, kurios žymiausi atstovai Žoržas Sera (Georges Seurat) Ir Polis Sinjakas (Paul Signac) siekė sisteminti impresionistinį tapymo metodą ir suteikti jam mokslinės teorijos taisykles.
Jie įdėmiai studijavo klasikinį meną ir naujausius mokslo laimėjimus spalvų kontrastų ir jų poveikio žmogaus psichikai srityje.

P.Sinjakas. Dvi moterys prie šulinio
   

P.Sinjakas. Pajūrys

Neoimpresionisų paveikslų kompozicija matematiškai apskaičiuota, dažai dedami divizionistine technika – puantilizmu. Šis metodas nedavė laukiamų rezultatų. Į sudedamąsias dalis išskaidytos spalvos dalelės žiūrovo akyse optiškai maišėsi ne taip, kaip buvo numatyta teoriniuose apskaičiavimuose ir kūrė pilkšvo paveikslo paviršiaus įspūdį.

Tačiau Ž.Sera ir jo draugai žengė dar vien žingsnį paveikslo, kaip tam tikros savarankiškos plastinės struktūros, autonomizacijos linkme. Jų darbuose impresionistinis natūros atspindėjimas užleidžia vietą vizualinėms konstrukcijoms.

Ž.Sera. Cirkas

Į puslapio pradžią
atgal

Drąsūs koloristiniai impresionistų ieškojimai nauja ikonografija, radikalus akademistinių tradicijų atsisakymas atvėrė kelią naujiems ieškojimams ir eksperimentams, kurių tolydžio daugėjo. Nauji tapytojai kaltino impresionistus gilesnės minties trūkumu, paviršutiniškumu, paveikslo struktūros praradimu, neoimpresionistus – sausumu. 19 a. pabaigos Europos tapyboje atsirado daug naujų krypčių ir atskirų menininkų, kuriuos siejo ir kai kurie bendri bruožai. Meno istorijoje, supaprastinant terminologiją, šis laikotarpis vadinamas postimpresionizmu.

Polis Sezanas (Paul Cėzanne) liko ištikimas klasikinei tapybos tradicijai, pagal kurią paveikslą sudaro tokie elementai, kaip erdvė, formos, šviesa, šešėlis ir spalva.

P.Sezanas. Autoportretas

Iš impresionizmo patyrimo jis perėmė švarias spalvas, tapymo plenere būdą ir santykio šviesa-šešėlis pakeitimą santykiu šilta spalva - šalta spalva. Tačiau jo netenkino impresionistų bandymai užfiksuoti akimirksnio įspūdžius. P. Sezanas siekė grįžti prie paveikslo konstrukcijos, kompozicijos, formų tvirtumu ir impresionistų darbuose prarasto konkretumo.

P.Sezanas. Peizažas  

Jis stengėsi sujungti stebint pasirinktą gamtos fragmentą patiriamus regėjimo įspūdžius, tiesą su iš anksto numatyta paveikslo tvarka ir struktūra. Su senuoju menu jį dar sieja racionalus erdvės formavimas ir tai, kad natūra pripažįstama meno pagrindu. 

P.Sezanas. Natiurmortas su obuoliais

Nauja jo mene tai, kad buvo atsisakyta iliuzionizmo, paveikslo "gražumo", detalių išbaigtumo ir turinio literatūriškumo. Visos šios priemonės, kadaise laikytos tapybos pasiekimu, laikui bėgant supaprastėjo ir išsisėmė. Nuo impresionistų ir P. Sezano laikų jos nebekelia jokio susidomėjimo.

P.Sezanas. Didžiosios mauduolės

Į puslapio pradžią
atgal

Vincentas van Gogas (Vincent van Gogh) kaip ir P. Sezanas, bando individualiai kurti naują meną, tačiau jo tapyba atskleidžia visiškai kitą menininko temperamentą.

Tarp didžiųjų 19 a. pabaigos kūrėjų van Gogas – impulsyviausia asmenybė, praturtinusi dailę intuicijos elementais. Patyręs impresionistų įtaką, kaip ir P.Sezanas, V. van Gogas taip pat nesitenkina jų pasiekimais, toliau žengia spalvos intensyvinimo, jos didesnio savarankiškumo ir energijos keliu.

V. van Gogas. Autoportretas su šiaudine skrybėle

P.Sezanas ir Ž.Sera perfrazavo impresionizmą į griežtesnį, „klasiškesnį" stilių, o van Gogas plėtojo priešingą kryptį, nes, jo manymu, impresionizmas nesudarė sąlygų dailininkui laisvai reikšti savo emocijas.

V. van Gogas. Alyvmedžiai  

Van Gogas daugiausia dėmesio skyrė peizažinei tapybai, bet vietovaizdžiai jam kėlė visiškai kitokius jausmus: jis visur pirmiausia mato ne architektūrinį stabilumą, o judėjimą. Lyginant su impresionistais, jos spalvos stipresnės aštresnės, tačiau natūralios. Ilgainiui van Gogo kūryboje nebelieka to, kas svarbu impresionistų mene – gryno įspūdžio, paviršutiniško džiaugsmo išoriniu pasaulio blizgesiu ir mirgėjimu.

V. van Gogas. Bažnyčia Overe

V. van Gogo kūrybos tikslas – spalvomis ir išraiškingais potėpiais išreikšti daiktų ir reiškinių esmę, įamžinti ne tai, kas atsitiktina, o tai, kas tipiška. Drobių paviršius tolygiai intensyvus, kartais dideli spalviniai plotai apvedami gyvu, neramiu kontūru.

V. van Gogas. Miegamasis

Vėlyvuosiuose dailininko darbuose artimas, pažįstamas gamtos grožis įgauna tam tikro grėsmingumo, liūdesio, nors koloritas išlieka skambus. Atsiranda ekspresyvi formų deformacija, stiprinanti dramatizmo nuotaiką.

V. van Gogas. Žvaigždėta naktis  

Garsieji jo darbai, vaizduojantys kėdę, porą batų, javų lauką ir varnas, rodo, kad kasdieniški žinomi ir įprasti daiktai gali būti pakelti iki simbolių ir kad vidinės įtampos, emocijos veikiama forma gali pasidaryti iškalbinga. Ta linkme vėliau pasuko ekspresionizmas.

Į puslapio pradžią
atgal

Polis Gogenas (Paul Gauguin) taip pat pergyvenęs žavėjimosi impresionizmu laikotarpį, greitai nusisuko nuo jo paviršutiniško įspūdingumo, turinio praradimo.

P.Gogenas. Autoportretas su geltonu Kristumi

Nusivylęs 19 a. Europos civilizacija, gyvenimo prasmės filosofijos ir pirminių meno ištakų jis ieškojo senuosiuose mituose, archaiško meno pavyzdžiuose ir papročiuose. Čia jis tikėjosi rasti harmoniją ir paprastumą, jausmų grynumą ir stiprumą.

Su grupe bendraminčių gyvendamas ir kurdamas nedideliuose Bretanės miesteliuose (iš vieno jų – Pont Aveno – pavadinimo kilo ir visos tapybinės mokyklos pavadinimas), P. Gogenas atsigręžia į liaudies papročius, folklorą ir čia ieško kūrybinio įkvėpimo. Vėliau jis susižavi rytietiška keramika, actekų skulptūromis, japonų graviūromis.

P.Gogenas. Jokūbo imtynės su angelu

P.Gogenas. "Iš kur mes? Kas mes? Kur mes einame?"

Okeanijos salose įkvėpimo semiasi iš jų europietiškos estetikos kriterijų nepaliesto meno, egzotiškos gamtos ir vietinių žmonių primityvaus gyvenimo. Vešli Taičio gamta, ryškūs intensyvių spalvų kontrastai, jų prisodrinimas šviesa ir saule, natūralus augalų dekoratyvumas jam – grynai tapybinio įkvėpimo šaltinis.

P.Gogenas. Tehamana protėviai

Ten susiformavo savita ir nepakartojama P. Gogeno meninė kalba – ekspresyvi, kupina paslaptingų mitų, simbolių ir legendų.

Dailininkas sąmoningai nutolo nuo natūralistinio gamtos vaizdavimo, jį domino monumentalios formos, kurias apvedė aiškiu kontūru, atmesdamas apimtį ir šviesotamsą. Formas padengia lokalinėmis, simbolinę prasmę turinčiomis dekoratyviomis spalvomis.

P.Gogenas. Taitietė su vaisiumi  

Į puslapio pradžią
atgal

Anri Tulūz-Lotreko (Henri de  Toulouse-Lautrec) kūryba ironiška, su kartėliu vaizduojanti Paryžiaus kabaretų, žirgų lenktynių, cirko ir viešnamių gyvenimą. Joje savitai atsispindėjo bendras 19 a. pabaigos literatūrinis ir meninis gyvenimas.

A.Tulūz-Lotrekas. Dvi draugės

A. Tulūz-Lotreko požiūris į naktinį klubą – ne impresionistinis "gyvenimo fragmento" fiksavimas. Dailininkas negailestingai tyrinėja artistų ir žiūrovų charakterius. Pirmiausia jis piešėjas, vienas didžiausių 19 a. virtuozų.

A.Tulūz-Lotrekas. Naujų merginų pasirodymas Mulen Ruže

Rytų dailės įtaką atspindi plastinės priemonės – spalvinės dėmės ir išraiškingos, plastiškos kontūrinės linijos. Šios judrios linijos kuria rafinuotumo, nervingumo, liguisto dirbtinio entuziazmo atmosferą.

A.Tulūz-Lotrekas. "Divan Japonais" plakatas  

Į puslapio pradžią
atgal