FOVIZMAS (pranc. fauv – laukinis, plėšrūnas) – pirmoji modernistinio meno kryptis, kuri 20 a. pr. atsirado Prancūzijoje. 

A.Derenas. Kelio sankryža. 1906 m.

1905 m. Paryžiuje įvyko paroda, kurios viena salė buvo pilna paveikslų, šviečiančių grynomis, kontrastingomis spalvomis. Darbai atrodė nutapyti su dideliu užsidegimu ir aistra. Vienas kritikas pavadino šių paveikslų kūrėjus „Les fauves” – prancūziškai „laukiniai žvėrys”, ir šis vardas prilipo. 

R.Diufy. Interjeras

Jų „laukinė” prigimtis pasireiškė ryškiomis spalvomis, dinamišku potepiu, ekspresyvumu – jų paveiksluose skleidžiasi fantastiškas, džiaugsmingas, pakilių jausmų ir spalvų pasaulis.

Paryžiaus dailininkai, sukilę prieš impresionizmą, atsisakę realistinio vaizdavimo būdo, kūrė sąlygiškus vaizdus, kuriems būdingas grynų, ryškių kontrastingų spalvų koloritas, dekoratyvios plokščios formos, ornamentinis piešinys, ekspresyvumas. Fovistų mėgstami motyvai – portretai, figūrinės kompozicijos, – pasižymi emocingumu, pakilia nuotaika.

A.Derenas. Moteris apatiniais drabužiais. 1906 m.

V.van Gogas. Autoportretas.

A.Matisas
Raudonas interjeras

Fovizmas taip pat reikia ne tiek atskirą meno kryptį, kiek dailininkų grupę, kuri remiasi tam tikrais bendrais stilistiniais principais. Ryškiausias šio stiliaus atstovas – A.Matisas, o jau po to kiti jo bendraminčiai ir pasiekėjai. A.Matiso žodžiais, fovizmas gimė kaip maištas prieš racionalų neoimpresionistų (Sera, Sinjako) metodiškumą. Fovistus domino ne supančios aplinkos atskiros detalės, o bendras gyvenimo, jo formų pajautimas. Tai – „grynosios spalvos” tapyba.

A.Matisas Pietų stalas (Raudonoji harmonija). 1908 m.

atgal

Fovistų tapyba žaismingai dekoratyvi. Kiekvieną temą spręsdami lengvu dekoratyviniu raštu, jie atsisakė įprastinės linijinės perspektyvos, šviesos, šešėlio, plastikos. Paveikslo koloritui nebedarė įtakos tikroviški daiktai; jis virto grynų žalių, raudonų, rožinių spalvų prasmingu raštu.

M.Vlaminkas. Raudoni medžiai. 1906 m.

Matiso ir kitų šios krypties dailininkų paveikslai – ne abstraktus ornamentas. Skatindami džiaugtis ir gėrėtis spalvomis, fovistai priverčia ir susimąstyti. Jie mokėjo iš paprastos kasdienybės sukurti tikrą poeziją: iš po žaismingos ritmikos prasimuša rimties, susikaupimo ir net vienišumo nuotaika. Nors visi fovistai vadovavosi ta pačia estetine programa, savo individualumo neprarado.

A.Derenas. Užutekis Londone. 1906 m.

A.Dereno kūryboje vyrauja peizažas. Jo koloritas santūresnis. 
M.Vlaminkas - grynų, žėrinčių spalvų aštrios harmonijos dailininkas.

M.Vlaminkas. Mėlynas namas. 1906 m.

Fovizmas gyvavo trumpai, 1905-1915 m., tačiau stipriai paveikė vėlyvesnę tapybos raidą. 
Fovistų vadovas buvo tapytojas A.Matisas. 

A.Derenas
Natiurmortas su moliniu ąsočiu ir balta servetėle. 1912 m.

A.Derenas.
Cassis peizažas 

Fovizmo atstovai: Anri Matisas (Henri Matisse), Andrė Derenas (André Derain), Mauricijus Vlaminkas (Maurice de Vlaminck), Raulis Diufi (Raoul Dufy).
Fovizmas gyvavo didelių visuomeninių apsisprendimų laiku ir dar didesnių įvykių išvakarėse. 
Jį pakeitė kubizmas.

R.Diufy. Skėčiai. 1906 m.