Tikslas – ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į meninį vyksmą įtraukti publiką ir taip panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo. 

Pradininkai – kompozitorius Džonas Keidžas (Jon Cage), Fluxsus kūrėjai, dailininkas Alanas Kaprovas (Allan Kaprow), kuris pirmasis 1959 m. pavartojo hepeningo terminą ir pavadino pirmą tokio pobūdžio akciją „Aštuoniolika šešių dalių hepeningų” („18 Happenings in 6 Parts").

A.Kaprovas „Aštuoniolika šešių dalių hepeningų” 
(„18 Happenings in 6 Parts"). 1959 m. 

Tarp svarbiausių hepeningo atstovų yra taip pat Džimas Dinas (Jim Dine), Klasas Oldenburgas (Claes Oldenburg), Robertas Raušenbergas (Robert Rauschenberg). 

Pirmtaku laikomas Ivas Kleinas (Yves Klein). Būtent jis ėmėsi įvairių netradicinių meno kūrimo būdų. Pvz., paruoštą drobę degindavo liepsnosvaidžiu arba išnešdavo ją į lietų. Stichijoms veikiant sukurtus darbus jis vadino „Kosmogonijomis”.

1960 m. Paryžiaus meno galerijoje frakuotiems muzikantams grojant kakofoniškas skirtingas melodijas, jis kūrė paveikslus „gyvu teptuku” – mėlynai nusidažiusiais nuogais modeliais. Jie prisispausdavo prie drobės visu kūnu, palikdami atspaudą. Šiuos veiksmus stebėjo žiūrovai. 
Jiems buvo rodoma tiesiog veikla: daugybė tuo pačiu metu vykstančių veiksmų be komentaro, logikos ir hierarchijos. 
Ir veikiantis žmogus, ir daiktas, ir pats žiūrovas – vienodos vertės meninė visuma. 

Į puslapio pradžią

atgal

Tokios akcijos nebetiko galerijoms, muziejams. Jos įkūnijo to meto meninius ir intelektualinius sluoksnius užvaldžiusias nuotaikas: troškimą ištrūkti iš standartinių „civilizuotų” vartotojiškos visuomenės gyvenimo modelių vardan individualios laisvės. 

Tai dideli renginiai, kurių apytikrę eigą nubrėžia dailininkas, tačiau juose daug improvizacijos, todėl hepeningai nerepetuojami ir dažniausia vyksta tik kartą. 
Labiau akcentuojami vizualūs ir liečiami dalykai. 
Žiūrovai įtraukiami į vyksmą stengiantis pakeisti jų įprastinį matymą ir suvokimą. 

A.Kaprovas. „Viščiukas". Hepeningas. 1962 m.

Klasikiniai popmeno hepeningai, tokie kaip Dž.Dino „Avarija” arba K.Oldenburgo „Parduotuvių dienos”, vyko pačių menininkų sukurtoje aplinkoje. 

Meninės, ar tiksliau – koliažinės aplinkos teikiamus pojūčius hepeningas išplėtė į situacijas, kuriose reiškėsi garsai, gestai, pojūčiai, netgi kvapai. Žiūrovui nepateikdavo jokio siužeto schemos ir suvokti pojūčius buvo jo paties rūpestis. 

Nam Jun Paikas. Hepeningas

Su hepeningu siejasi ir daugelis kitų netradicinės kūrybinės veiklos formų: kūno menas (angl. body art), pašto menas (angl. mail art), žemės menas, vėlesnieji aštunto dešimtmečio performensai, taip pat Fluksus.

Į puslapio pradžią

atgal