HEPENINGAS (angl. happening – įvykis, atsitikimas) vėlyvojo modernizmo meno rūšis: improvizuojamas reginys iš kelių, dažnai tarpusavyje nesusijusių veiksmų gatvėje ar kt. nemeninėje aplinkoje. 
Ši, popdailei artima meninės akcijos forma, įgavo reikšmės 7-ame dešimtmetyje. 

Dž.Keidžas. Variacijos A.Kaprovas. Žodžiai. Hepeningas. 1962 m.

 

Tikslas – ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į meninį vyksmą įtraukti publiką ir taip panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo. 

 

Pradininkai – kompozitorius Džonas Keidžas (Jon Cage), Fluxsus kūrėjai, dailininkas Alanas Kaprovas (Allan Kaprow), kuris pirmasis 1959 m. pavartojo hepeningo terminą ir pavadino pirmą tokio pobūdžio akciją Aštuoniolika šešių dalių hepeningų” (18 Happenings in 6 Parts").

 

 

 

 

 

A.Kaprovas. „Aštuoniolika šešių dalių hepeningų” 1959 m.
Viena iš trijų patalpų, kur vyko „Aštuoniolika šešių dalių hepeningų”. Reuben galerija. Niujorkas

A.Kaprovas „Aštuoniolika šešių dalių hepeningų” 
(18 Happenings in 6 Parts"). 1959 m. 

 

Tarp svarbiausių hepeningo atstovų yra taip pat Džimas Dinas (Jim Dine), Klasas Oldenburgas (Claes Oldenburg), Robertas Raušenbergas (Robert Rauschenberg)

 

 

Dž.Dinas. Besišypsantis darbo žmogus. Hepeningas. 1960 m.

 

Pirmtaku laikomas Ivas Kleinas (Yves Klein). Būtent jis ėmėsi įvairių netradicinių meno kūrimo būdų. Pvz., paruoštą drobę degindavo liepsnosvaidžiu arba išnešdavo ją į lietų. Stichijoms veikiant sukurtus darbus jis vadino Kosmogonijomis”.

I.Kleinas. Ugnies tapyba. 1961 m.

 

I.Kleinas. Hepeningas

1960 m. Paryžiaus meno galerijoje frakuotiems muzikantams grojant kakofoniškas skirtingas melodijas, jis kūrė paveikslus gyvu teptuku” – mėlynai nusidažiusiais nuogais modeliais. Jie prisispausdavo prie drobės visu kūnu, palikdami atspaudą. Šiuos veiksmus stebėjo žiūrovai. 
Jiems buvo rodoma tiesiog veikla: daugybė tuo pačiu metu vykstančių veiksmų be komentaro, logikos ir hierarchijos. 
Ir veikiantis žmogus, ir daiktas, ir pats žiūrovas – vienodos vertės meninė visuma. 

 

 

 

I.Kleinas. Darbų ekspozicija

Į puslapio pradžią

atgal

 

   
   
   

I.Kleinas. Hepeningas

Tokios akcijos nebetiko galerijoms, muziejams. Jos įkūnijo to meto meninius ir intelektualinius sluoksnius užvaldžiusias nuotaikas: troškimą ištrūkti iš standartinių civilizuotų” vartotojiškos visuomenės gyvenimo modelių vardan individualios laisvės. 


Tai dideli renginiai, kurių apytikrę eigą nubrėžia dailininkas, tačiau juose daug improvizacijos, todėl hepeningai nerepetuojami ir dažniausia vyksta tik kartą. 
Labiau akcentuojami vizualūs ir liečiami dalykai. 
Žiūrovai įtraukiami į vyksmą stengiantis pakeisti jų įprastinį matymą ir suvokimą. 

A.Kaprovas. Viščiukas". Hepeningas. 1962 m.


 

Klasikiniai popmeno hepeningai, tokie kaip Dž.Dino Avarija” arba K.Oldenburgo Parduotuvių dienos”, vyko pačių menininkų sukurtoje aplinkoje. 

Dž.Dinas. 
Hepeningas Avarija"
1960 m. 

 

Meninės, ar tiksliau – koliažinės aplinkos teikiamus pojūčius hepeningas išplėtė į situacijas, kuriose reiškėsi garsai, gestai, pojūčiai, netgi kvapai. Žiūrovui nepateikdavo jokio siužeto schemos ir suvokti pojūčius buvo jo paties rūpestis. 


Nam Jun Paikas. Hepeningas

Europoje garsūs hepeningų autoriai buvo Volfas Fostelis (Wolf Vostell) ir Jozefas Boisas (Joseph Beuys)
Anglai Gilbertas ir Džordžas (Gilbert & George) išgarsėjo savo kūriniu Dainuojanti skulptūra” – abu dalyviai paauksuotais veidais stovėjo ant pakylos ir imitavo miuzikholo dainą. Jiems rūpėjo išreikšti stiliaus ir stilingumo idėją. Jie pateikė save kaip gyvąsias skulptūras, tad potekstė buvo aiški: visa, ką jie darė, turėjo būti priimama kaip menas.

Gilbertas ir Džordžas 
Dainuojanti skulptūra. 1970 m.


Su hepeningu siejasi ir daugelis kitų netradicinės kūrybinės veiklos formų: kūno menas (angl. body art), pašto menas (angl. mail art), žemės menas, vėlesnieji aštunto dešimtmečio performensai, taip pat Fluksus.

 

Į puslapio pradžią

atgal