KINETINIS MENAS (gr. kinētós — judantis, judrus < kinéō — judinu), vėlyvojo modernizmo kryptis, artima opdailei. Siekiama įveikti kūrinio statiką, paversti jį judančiu erdvėje ir laike. Dinamiška kompozicija kuriama dvejopomis priemonėmis: iliuzinėmis (pagrįstomis optikos dėsniais) ir mechaninėmis (pagrįstomis gamtos jėgų arba spec. prietaisų veikimu). 

Ž.Tinkveli. Santana. 1966  

Iš rusų konstruktyvizmo (A.Rodčenko, N.Gabo) kilusi dailės forma, iškelianti judėjimą kaip kūrybos principą. Terminą pirmą kartą pavartojo Naumas Gabo (tikr. Naum Nehemia Pevsner) ir jo brolis Antuanas Pevsneris (Antoine Pevsner) „Realistiniame manifeste" (1920 m.).

Užuomazgų būta futurizmo, orfizmo, konstruktyvizmo, siurrealizmo dailėje. 

N.Gabo. Linijų konstrukcija 4

Kinetiniais dailės kūriniais laikomos tiek mechaniškai, tiek magnetu judinamos skulptūros, tiek oro dvelksmo virpinamos mobilios konstrukcijos. 

Ž.Tinkveli. "Méta-Harmonie II". 1979 m. 

Mobiliai, judantys nesistemiškai ir be mechaninės jėgos, buvo išrasti dviejų menininkų: A.Rodčenkos, o po poros metų ištobulinta amerikiečio Aleksandro Kolderio (Alexander Calder). 
Jo skulptūros – ant svirtelių sunertos abstrakčios kompozicijos, kurios nuo menkiausio oro virpesio juda. 

A.Kolderis. Mėlynos plunksnos. 1948 m. 

Kinetinis menas susiformavo 20 a. 6-7 dešimtmečiais. Nutapyta kintančio vaizdo paveikslų, sukurta judančių trimačių konstrukcijų. Prancūzijoje kinetinio meno principus plėtojo Vizualinio meno tyrinėjimų grupė (Groupe de Recherche d'Art Visuel, GRAV, 1960-68 m.), Vokietijoje – „Zero” (1957-60 m.), Italijoje – grupės „T” (1959-66 m.) ir „N” (1960-64 m.). 

Ž.Tinkveli. Fontano kinetinė skulptūra. Paryžius

1965 Paryžiuje surengta pirmoji kinetinio meno paroda „Judėjimas" („Le Mouvement").  Žymesni dail.: Jakovas Agamas (Yaacov Agam), Žanas Tinkveli (Jean Tinguely), Giunteris Ulkeris (Gūnther Uecker), Viktoras Vazarelis (Victor Vasarely).

A.Kolderis. Raudonų lelijų padėklai. 1956 m.

A.Kolderio mobilios skulptūros

Į puslapio pradžią

atgal