A.Raineris. Akcija

KŪNO MENAS, kūno dailė – kitaip body-art (angl.), 
7-to dešimtmečio pabaigoje Niujorke atsiradusi šiuolaikinės dailės srovė.
Tai postmodernistinio meno rūšis - gyvoji skulptūra, susijusi su hepeningu, akcija, konceptualiuoju menu. 

Žmogaus (dažniausia dailininko arba jo asistento) kūnas tampa menine priemone konceptualiam turiniui perteikti. 

Kūnas nuasmeninamas, neretai juo piktnaudžiaujama (suraižomas, kaitinamas saulėje), įprastinės jo funkcijos perteikiamos kaip meno vertybė ir fiksuojamos fotografijos, videofilmo priemonėmis. 

D. Openhaimas. Skaitymo poza. 1970 m.     G.Pane.  Sentimentali akcija. 1973 m.

Kūno dailės diapazone – kūno tapymas, jo apdengimas ir atidengimas, kiti veiksmai. Kartais net iki skausmo pakeista išvaizda: išrauti arba nusvilinti plaukai, smarkus įdegis saulėje. 

A.Raineris.  Savęs tapymas     D.Oppenheimas.  Dviejų scenų transformavimas piešiant.  1971 m.

Aktyviausią pavyzdį sukūrė Ivas Kleinas (Yves Klein) 1961 m., žiūrovų akivaizdoje per gulsčią drobę traukdamas (tarsi tapytų) nuogus kūnus, išteptus dažais. 
Kūno meno terminas pradėtas vartoti 1967 m.

I.Kleinas. Kūno meno akcija. Performancas. 1960 m.

Didelę reikšmę čia turi paties dailininko potyriai ir saviraiška. 
Šios dažniausia vienkartinės, performanso forma vykdomos akcijos paprastai fotografuojamos, filmuojamos, įrašomos į vaizdajuostę. 
Kūno dailės kūrėjai: Vito Acconci, Gina Pane, Denis Openhaimas, (Denis Oppenheim), Jozefas Boisas (Joseph Beuys), Krisas Burdenas (Chris Burden) Arnulfas Raineris (Arnulf Rainer).

K.Burdenas. „Trans-Fixed" 1974 m.

J.Boisas. Kojotas. Kūno menas. 

atgal