OPDAILĖ , optinis menas, opartas (angl. op art, iš Op(tical) Art – optinė dailė) 7-to dešimtmečio abstrakčiosios dailės kryptis, pagrįsta regėjimo fiziologija ir psichologija, gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo optinių iliuzijų kūrimu. Išsirutuliojo iš konstruktyvizmo. 

Dailininkai rėmėsi neoimpresionizmo patirtimi, kūrė racionalias, preciziškas geometrines kompozicijas, sukeliančias iš anksto numatytas žiūrovo akies tinklainės reakcijas. 

V.Vazarelis. Zebrai V.Vazarelis. „Cheyt M"

Pirmoji paroda „Jautrioji akis" (angl. „Responsive Eye") įvyko 
1965 m. Niujorke. 
Opdailė - abstrakcionizmo kryptis, kurią labiausiai domina optinio suvokimo ypatumai. Ji susikūrė 6-to dešimtmečio viduryje.

V.Vazarelis.  „Vega Lep G" 1968 m.   V.Vazarelis.  „Orionas". 1961 m.

Dėl akies vangumo (antrinio vaizdo reiškinys) geometrinės formos struktūrų, šviesos ir spalvos reiškinių sąveika sukelia vibravimo ir mirgėjimo efektus, kurie opdailę suartina su kinetine daile.

V.Vazarelis.  „Ter-ur". 1980 m. V.Vazarelis.  „Vega nor" 1969 m.

Žymiausi šios krypties atstovai yra Viktoras Vazarelis (Victor Vazarely), Jėzus Rafaelis Soto (Jesus Raphael de Soto), Jakovas Agamas (Yaakov Agam; tikr; Jakob Gibstein),  ir “Groupe de Recherche d’Art Visuel”. 

V.Vazarelis.  „Thes" V.Vazarelis. „Keple Gestalt". 1968 m.

Opdailei artimas kinetinis menas. Ryškiausias šios krypties atstovas – V.Vazarelis. Jis domėjosi kinetizmu dėl dviejų priežasčių: viena jų buvo asmeninė – judėjimo idėja persekiojo jį nuo vaikystės; kita – bendresnė samprata, kad paveikslas, pagrįstas optiniais efektais, egzistuoja ne tik ant sienos, bet iš tiesų žiūrovo akyse ir galvoje. 

V.Vazrelis. „Cheyt Gordes". 1971 m

Statiškų darbų kinetiškumo įspūdis kyla iš šviesos poveikio ir gerai žinomų optinių reiškinių, pavyzdžiui, akies polinkio atkurti antrinį vaizdą iš juodos ir baltos spalvų kontrastų, arba tam tikrų spalvų priešpriešos. Tokiu būdu sukuriamas linijų ir spalvų judėjimo erdvėje įspūdis. Optiniai paveikslai galėjo būti statiški – judėjimo iliuzija tuomet sukuriama tik šviesos ir optinių reiškinių.

J.Agamas. Piešinys su besikeičiančiu judesiu.

atgal

J.R.Soto (Jesus Raphael de Soto), kaip ir Vazarelį domino optiniai efektai. Jo darbuose tokie efektai gaunami vieną sluoksnį klojant ant kito. Pav., du piešiniai ant organinio stiklo įtvirtinami paliekant tarp jų tarpą. Atrodo, kad jie susilieja naujoje erdvėje.

J.R.Soto.  Piešiniai ant organinio stiklo   J.R.Soto.  Kubas su neapibrėžta erdve.  1981 m.

Vėliau Soto pradėjo eksperimentuoti su linijomis suskaidytais ekranais. Šie ekranai sudaryti iš metalinių atsikišusių plokštelių, metalinių strypelių ar vielų, styrančių priešais vibruojantį pagrindą. Optinis efektas yra tas, jog vibracija ištirpdo kyšančias ar kabančias dalis. 

J.R.Soto. Kinetinė struktūra

J.R.Soto. „Kilmė"
Medinė dėžė su trimis stiklo plokštėmis

Kadangi opdailė paprastai laikoma visai uždaru, savimi apsiribojusiu reiškiniu, paprastai nekalbama apie galimus ryšius su kitomis abstrakčiojo meno kryptimis.

J.-R.Soto. Pralaidus. 1990 m.

J.-R.Soto. Sfera

J.-R.Soto. Pralaidi garsui struktūra. 1997 m.

atgal