VIDEODAILĖ, videomenas (lot. video – matau + menas) vizualinių menų šaka, pagrįsta technine išraiškos priemone – vaizdo įrašu. 

Videodailės esmė – konceptualusis audiovizualinis vyksmas. 
Meninis vaizdas fiksuojamas vaizdajuostėje ir atkuriamas TV ekrane. 
Videodailė išaugo iš Fluxus judėjimo, kuris savo apyvartoje turėjo daug raiškos priemonių.

B.Naumanas. „Brrr". Video instaliacija. 1990 m. 

1963 m. šios dailės priemones išbandė Fluxus narys Nam June Paikas (Nam June Paik). Vienos Fluxus akcijos metu jis ir Volfas Fostelis (Wolf Vostell) pirmąkart panaudojo televizijos vaizdą, manipuliuojamą magnetais (TV dekoliažai). 

B.Viola. Ugnis

B.Viola. Vanduo

Nuo to laiko video dailė rutuliojosi be paliovos, labiau kaip priemonė įtraukti žiūrovą į hepeningą ar panašią akciją. 
Videodailės kūrėjus rėmė Amerikos TV stotys, siūlydamos eksperimentams savo studijas. 

B.Viola. Pasirodymas 

Videodailė susijusi su hepeningu, performansu, žemės menu, kūno menu – dokumentuoja dailininko kūrybinį veiksmą. Nuo 1968 m. videodailė paplito D.Britanijoje, Olandijoje, Vokietijoje , Š. Amerikoje, Japonijoje ir kitose šalyse. 
Kiti atstovai: Rebeka Horn (Rebecca Horn) ir U.Rosenbachas, Bilas Viola (Bill Viola) ir kt. 

I.Kleinas. Šuolis į tuštumą

Atskira videodailės forma yra videoinstaliacijos t.y. videoskulptūros, perfrazuojančios televiziją, pavyzdžiui „TV Buda” (1974 m.), sukurtas Nam June Paiko arba M.-J. Lafontaine „Plieninės ašaros” (1987 m.)

Nam June Paikas. TV Buda  

Į puslapio pradžią

atgal