| APVALIOJI
SKULPTŪRA
|
 |
| APVALIOJI
SKULPTŪRA
|
|
 |
Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai, horeljefai ir apvaliosios formos skulptūra. Pastaroji plito dėl seno papročio prie sodybų, kapuose, pakelėse statyti kryžius, koplytstulpius, stogastulpius ir koplytėles. Atskiruose Lietuvos regionuose šie paminklai turėjo savo specifinius bruožus, todėl skyrėsi ir skulptūrų stilistika. |
|
Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas priekinei skulptūrų pusei. Nugaros dažniausiai būdavo neišbaigtos: plokščios, lygios, išskaptuotos. Taip būdavo sumažinamas svoris ir apsaugoma nuo sutrūkinėjimo. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos muziejaus eksponatai |
 |
 |
Iki 20 a. penkto dešimtmečio šventųjų skulptūrėles droždavo bemoksliai medžio drožėjai, vadinami dievadirbiais. Iš beržo, alksnio, kartais ąžuolo, bet dažniausiai iš liepos paprastais įrankiais išdrožtos skulptūrėlės vėliau buvo padengiamos polichromija. Šventųjų atributams, karūnoms, aprangos dalims buvo naudojama viela, skarda ar kartonas. Dievo Apvaizda. Mažeikių r. 20a. pr. |
|
Vyravo nedidelės skulptūrėlės. Populiariausios buvo statulėlės, kurių aukštis siekė 40-50 cm. Jos būdavo keliamos į koplytstulpius. Kiek retesnės 15-20 cm aukščio skulptūros. Didesnės skulptūros, kurių aukštis 1 metras ir daugiau, būdavo talpinamos į ant žemės stovinčias koplytėles. Dar aukštesnių skulptūrų (net 170-200 cm aukščio) randama bažnyčių altoriuose. Koplytstulpis |
 |
|
|
Skulptūras
bažnyčioms retai dirbdavo paprasti dievadirbiai. Joms skulptūras
kurdavo kiek labiau pasimokę meistrai. Koplytstulpis
|
|
|
Jie nesistengė atkurti realių žmogaus formų ir proporcijų, todėl skulptūrose esti proporcijų, anatomijos klaidų. Skulptūros atrodo daugiau ar mažiau deformuotos. Galva būdavo tai per didelė, tai per maža; nejudamai sustingusios, per ilgos arba per trumpos rankos ir kojos. Detalės (plaukai, nuogo kūno krūtinės ląsta, drabužių klostės) stilizuojamos, nepaisant tikslių proporcijų. Pietos. Akmenės r. LNM ekspozicija
|
 |
Vienur matome skulptūrėlę, pjaustytą drąsiomis, plačiomis geometrinėmis plokštumomis, kitur tos formos suapvalintos, tarsi iš molio nulipdytos, o dar kitur – kruopščiai, realistiškai modeliuotos. Plastinę išraišką sustiprina grafiškumo elementai, stilizacija. Liaudies skulptūros dažniausiai frontalios – figūros atgręžtos veidu į žiūrovą, išlaikant kūno dalių išdėstyme simetrijos principą. Tokios grubokos ir statiškos figūros atrodė monumentaliai. Šv. Darata ir šv. Apolonija. LNM ekspozicija
|
|
|
Dar vienas bruožas, kuris yra būdingas lietuvių liaudies skulptūrai – torso, galūnių pailginimas, galvos palenkimas. Ši priemonė logiškai apgalvota. Tokios skulptūros buvo statomos kelių metrų aukštyje. Ką gi parodytų žiūrovui meistras, pastatęs tokiame aukštyje tikslių proporcijų „Rūpintojėlio” figūrą? Dėl didelio rakurso, aukštumoje būtų matomi tik keliai ir ant jų gulinti galva. Keistokai atrodo ir kai kurių figūrų įžambiai „įpjautos” akys. Tačiau iš aukštumos tokios akys atrodo žiūrinčios žemyn, o ne užmerktos. Šv. Izidorius. Kretingos r., Salantai. LNM ekspozicija
|
 |
Skulptūros buvo dažomos klijiniais arba aliejiniais dažais. Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Be to, dažymas apsaugodavo skulptūras nuo atmosferos poveikio ir buvo tartum konservavimo priemonė. Dažymas nesuteikdavo skulptūrinėms formoms didesnio išraiškingumo, tuo būdu meistras norėdavo padaryti skulptūrą realistiškesnę. Čia buvo pasiekta skulptūros ir tapybos sintezė. Dievadirbys
J.Danauskas |
|
Pagrindinės spalvos buvo balta, geltona, žalia, raudona, mėlyna, juoda, ruda. Spalvomis išryškindavo plaukus, antakius, blakstienas, lūpas, akis. Atributai – nimbas, aureolė, karūna – bronzuojami, imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Šventųjų drabužių spalvos daugiau buvo nusižiūrėtos iš bažnytinių skulptūrų arba paveikslų. Pieta. Kretingos muziejus. 19 a. |
|
 |
Tačiau dažai dėl atmosferinių veiksnių gana greitai suskilinėdavo ir nutrupėdavo, todėl skulptūrėlių paviršius pasidarydavo pilkšvas, apaugdavo samanomis. Skulptūrėlės buvo dažomos gana nevienodai. Marija žmonijos globėja. Kretingos muziejus. 20 a. pr. |
|
Dievadirbiai figūrų drabužius spalvino kontrastingomis spalvomis: raudona, mėlyna, žalia, ruda, įvedant papildomas spalvas (gelsvą, baltą, aukso ir sidabro) detalių ir ornamentų paryškinimui. Juodai dažė apavą. Plaukai buvo dažomi įvairių atspalvių ruda, rečiau juoda ar gelsva spalvomis. Veidas, plaštakos, pėdos dažniausiai dažomos baltai, gelsvai arba rausvai. Visada juodai ar mėlynai paryškinamos akys, juodai ar rudai blakstienos ir antakiai, raudonai lūpos. Kartais atskiros skulptūrų dalys būdavo paauksintos arba pasidabruotos. Vienas skulptūras dažė viena kuria nors spalva, dažniausiai balta, kitas – keliomis. Marija Maloningoji. Maironio lietuvių literatūros muziejus. |
 |
|
Iš
kairės: Šv. Juozapas, Švč. Marija su Kūdikiu, Žemaičių "Alkos" muziejaus eksponatai |
|
Bažnytinė ikonografija atskiriems šventiesiems nustatydavo tam tikras spalvas, pvz., Marijos Maloningosios suknelė balta, apsiaustas melsvas, Skausmingosios suknelė raudona, apsiaustas mėlynas, Jėzaus Nazariečio drabužis raudonas. Meistrai, dažydami Marijos ir Kristaus siužetų skulptūrėles, stengdavosi laikytis nustatytų spalvų, tačiau ne visada. Spalvos dažnai priklausė ir nuo to, kokius dažus turėdavo. Laisviau dievadirbys galėdavo pasireikšti dažydamas kitų šventųjų skulptūrėles. Polichromija skulptūroms prideda naujų dekoro elementų, kurių negalima išgauti drožiant, dažnai sustiprina veido išraišką. |
|
Skulptūrai
siužetus siūlė religinio turinio grafika, profesionalioji 17-18 a. įvairių
vietovių bažnyčių tapyba ir skulptūra. Dievadirbiai, droždami
statulėles, rėmėsi bažnyčiose matytais kūriniais, maldaknygių
paveikslėliais. Nors siužetus meistrai ir ėmė iš bažnytinės
ikonografijos, tačiau prototipu nuosekliai nesekė, o perkurdavo į savą,
artimą simbolinę ir meninę kalbą. Vieni iš kitų nusižiūrėdavo
temas, kompoziciją, atributiką. Šv. Barbora. 19 a. II pus. |
 |
|
|
Nors ir laisvai interpretuodami bažnytinį tipažą, dievadirbiai dažniausiai laikydavosi ikonografinių atributų, kaip svarbaus faktoriaus atpažįstant šventuosius. Menininkai kūrė ištisas šventųjų galerijas. Labai populiarūs buvo skausmą ir kančią išreiškiantys siužetai. Jų populiarumo laikotarpis sutapo su baudžiavine priespauda, didvyriškais ir kartu tragiškais sukilimais (1831, 1863 m.), spaudos draudimu. Tai nukryžiuoto Kristaus, Kristaus, nešančio kryžių, Pietos, Maloningosios, Skausmingosios Marijos atvaizdai. Pieta. Skuodo r., Aleksandrijos k. LNM ekspozicija |
|
|
Gana plačiai buvo paplitusi su slibinu kovojančio šv. Jurgio, gyvulių globėjo, kompozicija. Ji simbolizavo kovą tarp gėrio ir blogio. Dažniausiai buvo vaizduojami tie šventieji, kuriems buvo priskiriamos tam tikros galios ar pareigos saugoti šeimą, jos narius nuo ligų ir visokių nelaimių, sergėti turtą: šventieji Rokai, Izidoriai, Kazimierai, Antanai, Barboros, Agotos, Onos ir kiti. Šv. Jurgis. LNM ekspozicija |
|
Mėgstamiausi buvo Rūpintojėlio ir Skausmingosios atvaizdai. Rūpintojėlių skulptūrose dažniausiai vaizduojama ne tiek Kristus, kiek paprastas varguolis, prisėdęs pailsėti ir paskendęs sunkiose mintyse. Jo sunkaus darbo liudininkai – rankos – didelės ir grubios, jo kojos – tarsi suaugusios su žeme. Skausmingoji – tai motina, apverkianti sūnų, motina, atskirta nuo sūnaus. Skausmingosios veide – begalinis liūdesys. Rūpintojėlis. Šiaulių r. 19 a. |
|
| Paprastomis priemonėmis liaudies meistrai medžio gabalui suteikė ne tik skulptūrinę, bet ir meninę formą. |
