AUDINIAI DRABUŽIAMS

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti aprangos detalių audinių fragmentai datuojami 1-3 a. Jie austi iš vietinės žaliavos – kanapinių, lininių ir vilnonių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. 

Lietuvių apranga. Rekonstrukcija

Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. 

9-13 a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia trinyte technika ir keturiomis nytimis – eglute. 

Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją 18 a. dvaruose audė vyrai – atkočiai), iki 19 a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. 

Lietuvių apranga 7-8 amžiuje. Rekonstrukcija

19-20 a. pr. audėjos iš plonai suverptų lininių verpalų audė drobę, iš kurios siuvo kasdieninius drabužius – marškinius, prijuostes, kelnes. Jie dažnai būdavo natūralios linų spalvos arba balinti. Baltas lininis drabužis buvo švaros, darbštumo simbolis, jam priskirdavo ir magišką prasmę.

Aukštaitės drabužiai. Piešinys

Iš vilnos audė sijonų ir liemenių audinius. 

Suvalkietės liemenės audinys. Šakių r. 

Žieminiams drabužiams vartojo milą, išaustą iš storai suverptų verpalų. Milas – stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga.

Plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis neveltas audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams. 

Vilniečių drabužiai. Vievio apylinkė. 
A.Tamošaičio piešinys  

Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros. Šie audiniai austi dvinytiškai. Skaros didelės, languotas su kutais. Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. 

Respublikinės dainų šventės dalyvės. Vilnius. 2003 m.

Audinių raštus, jų komponavimą nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, patirtis. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes: servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. 

Prijuosčių audiniai. Šakių r. 19 a. pr.

Lietuvių liaudies audinių raštai dažniausiai geometriniai arba sugeometrinti, dažniausiai augaliniai; jie neperkrauti detalėmis, turi aiškų ritmą. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami akelėmis, koreliais, akėčiomis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir kitais vardais. Viename audinyje pasikartoja vienas, du, kartais trys motyvai, pakraščiuose esama vingių, kripių, dantelių, slankstelių.

Tamošaičių "Židinio" galerijos ekspozicija

Svarbūs ir spalviniai sprendimai. Charakteringos dvi spalvinių derinių kryptys: beveik vienspalvė gama arba drąsūs kontrastai.

Dzūkės sijono audinys. Varėnos r. 19 a.

Lietuvių moterys verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. 

Spalvų ir raštų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yra skirtingas.

Aukštaitės sijono audinys. Kupiškio r. 19 a. vid.

Aukštaitės drabužiai. 
Piešinys

Dzūkės drabužiai. 
Piešinys

Žemaitės drabužiai. 
Piešinys

Suvalkietės drabužiai.
Piešinys

Aukštaitės labiausiai išrutuliojo geometrinį ornamentą. Audiniams būdinga paprastų langelių, korelių, kryželių ornamentika 
ir šaltokas šviesus koloritas.

Dzūkų tekstilė marga. Jie mėgo smulkius stilizuotų gėlių, žvaigždučių motyvus. 

Žemaičių audeklai pasižymi vyraujančiomis skersinių ir išilginių dryžių įvairiaspalvėmis kompozicijomis ir logišku jų išdėstymu. 

Kapsių ir zanavykių audiniai išsiskyrė meistriškumu. Jų ornamentai, buvo sudėtingi, spalvų gama – labai įvairi, turtinga. 

Kapsų ir zanavykų krašto audiniai garsūs kaišytais stilizuotų tulpių ar lelijų raštais, jų spalvingumu.

Suvalkietės prijuostė

Respublikinės dainų šventės dalyviai. Vilnius. 2003 m.

19 a. pabaigoje gausėjant fabrikiniams gaminiams, stiprėjant miesto madų įtakai kaime, keitėsi kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Audinių gamyba labai atpigo. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartotų linų, kanapių, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus pakeitė anilininiai. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes.

atgal