Gyvenamieji pastatai 

Žemaičių "noms". Piešinys. Salantų apyl. 

Pirminis lietuvių liaudies gyvenamojo namo tipas buvo su ugniaviete („noms”). Praeityje tokiame name gyveno žmonės ir kartu buvo laikomi gyvuliai. Jis turėjo kelias įvairios paskirties patalpas.
Įėjimas buvo galiniame fasade. Iš  jo buvo patenkama į didžiąją patalpą su ugniaviete, toliau buvo kamara, skirta vedusiai porai miegoti ir drabužiams pasidėti. Namo gale buvo patalpa gyvuliams laikyti. 

Aukštaičių gyvenamojo namo priesienis ir pastogė. 
LBM. Rumšiškės

Pagrindinė namo patalpa buvo su ugniaviete, be lubų. Jas atstojo storas stogas. Virš ugniavietės ant sijų kabojo pakriautė, kuri saugojo šiaudų stogą nuo kylančių iš židinio kibirkščių. 

Dzūkų gyvenamasis namas. 
LBM. Rumšiškės

Namo išorės formos labai raiškios. Keturšlaičiai stogai sudarė didžiules plokštumas ir dominavo išoriniame pastato vaizde. Išraiškingas ir originalus pagrindinis įėjimas į namą iš galo – tai pusiau atvira pastogė, kuri išryškindavo pagrindinį įėjimą ir kartu pabrėždavo jo architektūrines ypatybes. 

Aukštaičių gyvenamasis namas ir tvartas. 
LBM. Rumšiškės

Prie namo, po didžiulėmis pastogėmis, būdavo pastatyti tvarteliai. Tokių namų pavyzdžių buvo išlikę iš 18 a. vakarų ir vidurio Žemaitijoje (žinių apie tokio tipo pastatus yra J.Tumo-Vaižganto, S.Daukanto ir D.Poškos raštuose).

Dzūkų dūminis namas
LBM. Rumšiškės

Nuo 9-12 a. lietuviai, be minėto namo, statėsi vien žmonėms gyventi skirtus kito tipo pastatus, kurie būdavo apšildomi plūktomis molinėmis arba iš plytų mūrytomis krosnimis. Minimi pastatai jau turėjo lubas ir pagrindinį įėjimą iš šono. Kitaip čia buvo spręstas ir vidaus planas.

Į puslapio pradžią

atgal

Gyvenamasis trobesys, arba namas, ir klėtis išsiskiria sodyboje savo geresne statybos technika ir meniniu apipavidalinimu. Lietuvos teritorijoje skiriame šiuos regioninius namų tipus: žemaičių troba, aukštaičių pirkia ir suvalkiečių stuba, kapsų gryčia ir dzūkų pirkia. 

Aukštaičių pirkios. 
LBM. Rumšiškės  

Dzūkų pirkia. LBM. Rumšiškės

Jie skiriasi patalpų išdėstymu, paskirtimi, krosnies padėtimi, namo išore ir architektūrinėmis detalėmis.
Trys pagrindiniai namų tipai turi bendrumų ir skirtumų. 
Visų pirma, jų pagrindinis įėjimas yra šoniniame fasade ir veda į centrinę priemenę, o iš jos – į gyvenamąsias patalpas abiejuose namo galuose. Dėl to lietuviškasis namas priklauso bendrajam vidurio Europos dvigaliui namo tipui. Pastogėje virš lubų kambarių paprastai nėra. Prie pagrindinių durų yra prieangis.

Visų regionų pastatai skiriasi patalpų skaičiumi, išorės sienų ir stogų proporcijų skirtumais, panaudotų puošybinių motyvų kompozicija ir išorės architektūrine-menine visuma. Dzūkų gyvenamieji namai panašūs į aukštaičių. Jie yra mažesni ir kuklesniu interjeru.

Dzūkų pirkia.  LBM. Rumšiškės  Dzūkų pirkios interjeras.  LBM. Rumšiškės

Suvalkiečių stubų ir aukštaičių pirkių planas bei išorinis vaizdas taip pat panašūs.
Ryškiausiai tarpusavyje skyrėsi žemaičių trobos ir aukštaičių pirkios.

Žemaičių troba. LBM. Rumšiškės 

Į puslapio pradžią

atgal

Žemaitijos valstiečiai gyveno turtingiau negu aukštaičiai ar dzūkai, todėl jų sodybos pastatų daugiau, jie didesni.  Žemaičių trobos turi daugiau įvairios paskirties patalpų. Jų gali būti nuo trijų iki dešimties, o kartais ir daugiau. Svarbiausios yra trys: visos šeimos bendra (šeimyninė), švaresnė patalpa (geroji troba) ir priešinė. Žemaičių troboms būdinga tai, kad jose yra atskiros patalpos, kur miega šeimos nariai arba svečiai. Priemenėje buvo statomos virenės (kaminai), skirtos valgiui virti, pašarui ruošti, mėsai rūkyti.

Žemaičių trobos interjeras. LBM. Rumšiškės  

Žemaičių trobų architektūrinės visumos kompozicija yra aiški ir paprasta. Vertikalūs sienų plokštumų apkalai gerai derinasi su monumentaliais keturšlaičiais, čiukuriniais, rečiau pusskliautiniais stogais. Dekoratyviniai motyvai naudojami labai santūriai. 

Žemaičių troba. LBM. Rumšiškės  

Atskira grupė – pajūrio rajonų trobos, turinčios nemaža skirtingų išorės architektūros formų bruožų. Jų planai artimi Žemaitijos troboms, tačiau išorės kompozicija yra lengvesnė, sienų plokštumos atviresnės.

Žvejo sodyba. Pervalka

Čia dekoras tampa svarbia priemone trobų išraiškingumui padidinti.

Žvejo sodyba. Nida

Originalūs ir įvairūs savo ornamentų kompozicija yra stogų žirgeliai – lėkiai.

Tomo Mano namas.  Nida   Lėkiai. Žvejo namas. Nida

Į puslapio pradžią

atgal

Aukštaičių pirkios prototipas buvo skurdi ir ankšta dūminė pirkia su plūkta molio krosnimi. Ją galima buvo rasti ir 20 a. pr. neturtingų valstiečių sodybose.

Aukštaičių pirkioje yra trys pagrindinės erdvios patalpos: pirkia, priemenė ir pirkaitė podėliui arba vietoje jos – švaresnė patalpa – menė. 

Aukštaičių pirkia. LBM. Rumšiškės

Aukštaičių pirkioje esti ir daugiau patalpų, tačiau retai jų skaičius viršija šešias. Pirkios planas dažniausiai simetriškas, aiškus. Visas trobesys erdvus, pailgas. 

Aukštaičių pirkios interjeras. 
LBM. Rumšiškės  

Pirkios centre yra priemenė, dažnai su durimis iš abiejų trobesio šonų. Aukštaičių pirkių, ypač naujesnės statybos, išorėje aiškiau pabrėžta simetrija. Pastato fasado centrą ir pagrindinį įėjimą pabrėžia prieangiai. 

Aukštaičių pirkios prieangis. 
LBM. Rumšiškės

Stogų plokštumos čia nedominuoja taip, kaip Žemaitijoje. Aukštaičių pirkių išorės kompozicija lengvesnė savo proporcijomis, sienų plokštumos atviresnės, dominuojančios.

Aukštaičių pirkia. LBM. Rumšiškės  

Į puslapio pradžią

atgal

Suvalkiečių stuba. LBM. Rumšiškės

Užnemunės stuba, susidariusi 19 a. pr., turi bendrų savybių su žemaičių ir aukštaičių namais. Stuboje taip pat ryškus trilypis planas: viduryje priemenė ir virtuvė, viename gale darbinis kambarys (stuba, gryčia), antrame gale švarusis kambarys (stubelė, seklyčia). Kartais, be pagrindinio įėjimo į centrinę priemenę, kitos durys veda šeimynstubėn iš namo galo. 

Į puslapio pradžią

atgal

Architektūrines pastatų formas papildo papuošimai. Stogo pakraščiai užbaigiami lentomis su išpjaustinėtais raštais. Naudojami geometriniai tiesių linijų ar kreivių ritmiški ornamentai, gėlių (lelijų) ar lapelių siluetai, širdelių eilės.

Aukštaitijos vėjalentės ir karnizai. Piešinys

Pirkios skydas ir pastogės langas. 
Ignalinos r. 1960 m.

Puošniais karnizais, vad. stoginėliais, atribojami namo skliautai (frontonai) nuo sienų, puošiamas ir prieangių viršus.
Namų fasadų dekoratyvinė dalis yra prieangis. Jis turi praktišką paskirtį: apsaugo fasado duris nuo kritulių ir suteikia pavėsį poilsiui. Ilgainiui susidarė du pagrindiniai prieangių tipai – su vienšlaičiais ir dvišlaičiais stogeliais.

Prieangis ir durys su viršduriu. Piešinys. Panevėžio r. 1914 m

Abiejų tipų prieangiai būna atviri, su profiliuotomis kolonomis priešakyje ir dekoratyviomis baliustradomis, arba uždari, suręsti iš rąstelių, arba įstiklinti.

Prieangio frontonas. Inčionių k. 1906 m.

Stogo galuose, ant čiukuro ar skliauto viršuje, sukryžiuotos lentos (vėtrinės) dažnai užbaigiamos žirgeliais arba lėkiais, vaizduojančiais arklių galvas, paukščių, ožkų, avinų, jaučio ragų siluetus. Lėkiai naudojami namuose, klėtyse, tvartuose, kartais ir daržinėse.
Sudėtingesnių žirgelių gausiai sutinkama Žemaitijos pajūryje, kur arkliukai kombinuojami su gėlėmis ir paukščiais. 
Aukštaitijoje dažniau matyti paprastesni ragų ar išlenkto medžio formos lėkiai, ir tai ne ant pirkių, bet ant ūkinių pastatų. 

Stogų užbaigų "arkliukai" – lėkiai

Lėkliai siejasi su senuoju lietuvių tikėjimu, kad žirgeliai ar gaidukai ant stogo apsaugo namus nuo visokio blogio. Lėkiai. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos muziejus

Į puslapio pradžią

atgal

Profiliuotieji, iš lauko matomi lubų sijų galai ir simetriškai aptašyti išsikišusių sąsparų sienojai taip pat papildo pastato dekorą.
Sąsparos būdavo daugiabriaunės arba lygiosios, apkaltos reljefiškai išdrožtomis lentomis su gėlių ornamentais. Kitas kerčių papuošimas – nudažytos žvaigždutės ar gėlės sienojų galuose.

Aukštaičių namas. 
LBM. Rumšiškės

Namų ir klėčių durys dažniausiai būna sukaltos iš dviejų lentų sluoksnių. Išorinės lentos sudedamos įstrižai, eglute arba rombais. Jų viduryje būna saulutė arba šešiakampės žvaigždės išpjova. Duris puošia dekoratyvūs kalvių dirbiniai: geležinės kengės, vyriai ir spynų apkaustai.  

Fasadinės durys dažnai dažomos: baltai, mėlynai, kartais raudonai ar rudai. Namų ir klėčių durų rombų lentelės dažomos pakaitomis dviem spalvomis.   Klėties durys. LBM. Rumšiškės

Klėtis. LBM. Rumšiškės

Durų konstrukcijų tipai

Į puslapio pradžią

atgal

Langai iš lauko pusės aprėminami lentų apvadais. Viršutinės prikaltės išpjaustinėtos geometriniais, augalinių ir gyvulinių motyvų raštais. 

Pirkios antlangė. Švenčionių r. Mociškės k. 1967 m.

Neretai sutinkama klasikinio, barokinio stiliaus motyvai, atsinešti iš miesto statinių. Kaimiškieji gyvuliniai motyvai kilę iš pagoniškojo tikėjimo (kaip ir arkleliai). 

Langas. Piešinys. Utenos r. Suginčių k.

Žemaitijoje dažniau ornamentuojama tik viršutinė lango prikaltė.
Rytų Lietuvoje langų apvadų kiaurapjūviai yra gausesni ir labiau susmulkinti, kartais primena mezginius. 

Langas. Piešinys. Utenos r. Sudeikiai

Mėgstami motyvai – gėlių vazonai. Langinių, kaip ir durų, lentelės gali būti suleistos sudarant eglutės ar rombinį raštą.

Trobos langas su tapytomis langinėmis. 
Veiviržėnai. Klaipėdos r. 1980 m.

Lietuvių liaudies architektūroje ryškus pagrindinių pastato dalių ir dekoro darnumas. Įvairūs stogų pavidalai, jų santykiai su sienomis, prieangiai ir prieklėčiai, saikingai naudojami ornamentai atskleidžia ne tik praktišką, bet ir menišką lietuvio kaimiečio statybos kultūrą.

Kaimo sodyba. Varėnos r. Zervynos  

Į puslapio pradžią

atgal