kaukes

(vad. „ličynos”) veido apdangalas, vaizduojantis žmogaus, gyvūno ar fantastinės būtybės galvą. Nuo seno buvo gaminamos pačių vaidintojų iš medžio, beržo tošies, pakulų, šiaudų, popieriaus, avikailio, vilnų, bulvienojų, senų apyvokos reikmenų. Kartai dažomos ryškiomis spalvomis. Ypač populiarios buvo medinės kaukės. Joms būdingas sveikas liaudies humoras, satyra.

Ubagas. Kaukė. Akmenės r. 1928 m.

Užgavėnės. LBM. Rumšiškės.

Kaukės vartotos nuo senų laikų teatralizuotose liaudies apeigose (per Užgavėnes, Velykas, vestuves, linamynius, vakarones). Manoma, kad buvo siejamos su pirmykščiais tikėjimais, saulės grįžimo šventėmis. Kaukės būna antropomorfinės (čigonų, žydų, vaistininkų, vengrų, elgetų), zoomorfinės (ožio, gervės, arklio, rečiau meškos) ir demonomorfinės (velnio, giltinės).

Jos dažnai turi iškreiptą, groteskišką pavidalą: kreiva didelė nosis, keli kyšą dantys, nevienodo dydžio akys, didelės ausys ir nušepusi ilga barzda iš ašutų arba avikailio.

P. Navickas. Užgavėnių kaukės. Mažeikių apsr.

Jei prie kaukės derinamas koks nors daiktas (rūta, dalgis, svarstyklės), tai personažui suteikiama simbolinė prasmė (nekaltybė, mirtis, teisingumas), jei charakteringas kostiumas – šaržuotai išryškinamos kai kurios žmogaus būdo savybės (linksmumas, smalsumas, piktumas, bukumas, kvailumas).

Užgavėnės Varniuose

Kaukės vartojamos pavieniui, grupėmis.
Žemaitijoje labiau mėgstamos groteskinės žmonių ir gyvūnų kaukės, Aukštaitijoje – gyvulių.
Nuo 20 a. II pus. Užgavėnių kaukes gamina ir liaudies meistrai.

Užgavėnės Žemaitijoje. 2003 m.

Žiemos pabaigos šventės ir jų apeigos siekia senus pirmykštės žemdirbystės laikus. Atlikdami įvairias apeigas, žemdirbiai turėjo išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, o imdamiesi magijos žmonės tikėjo, kad atitinkamai pasielgę, jie privers antgamtines jėgas paklusti ir suteiks žemei derlingumą.

Užgavėnės Vilniuje. 2001 m.

Per Užgavėnes važinėjama rogutėmis, geldomis, arkliais kinkytomis rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės.
Jaunimas ir vaikai supasi ant sūpuoklių. Pavakary pradeda vaikščioti persirengėliai. Būtina labai triukšmauti, todėl grojama įvairiausiais barškalais, garsiai dainuojamos komiškos dainos.

Užgavėnės. Vilnius

Svarbiausias Užgavėnių paprotys – persirengėlių vaikštynės.
Paprastai vyrai rengdavosi moterimis, o moterys – vyrais. Persirengėliai rengdavo senbernio piršlybas. Būdavo keliamos „ubagų vestuvės“, nešiojamas numirėlis – laidotuvių ceremonija.

Užgavėnės. Žemaitijos kaimo muziejus. 2004 m.

Vokietukai, čigonai, kareiviai vaikščiodami skųsdavosi, kad jų kumelė padvėsusi, ir siūlydavę pirkti ją dalimis.
Viršininkai būdavo be kaukių, bet labai prisidažę, užsikabinę ordinus. Jie žiūrėdavo „tvarkos“, rinkdavo mokesčius, rašydavo protokolus.

Užgavėnės. Žemaitijos kaimo muziejus. 2004 m.

Velnias paprastai būdavo vienas – nedidelis, judrus. Turėdavo labai stangrią uodegą. Velnias surašydavo odon žmonių nuodėmes, savo šakėm taikydavo kam įdurti – dūšią į pragarą nunešti.

Velnias
Užgavėnių kaukė. 20 a. pr.
Akmenės raj.

Čigonas
Užgavėnių kaukė. 20 a. pr.
Plungės r.

Ragana burdavo iš rankos, mėnulio arba mesdavo kortas. Ji apsirengdavo senais rūbais.
Čigonės taip pat spėja ateitį, užkeikia, meta kortas. Jos nešiojasi „vaiką“ ir visų prašo dovanų mažutėliui.
Čigonai dažniausiai būdavo be kaukių, juodi, ūsuoti, apsirengę margais drabužiais, su bizūnais. Jie šoka, ketina išmainyti arklį.
Kiemų šeimininkai per vaidinimus saugodavo, kad čigonai ko nepavogtų. Pastebėję – laistydavo vandeniu.

Užgavėnės Vilniuje

Vengrai apsimesdavo gydytojais – jie visus apžiūri, apie ligas sprendžia iš rankų bei kitų ženklų. Šeimininkai už gydymą turi sumokėti degtine, blynais, pinigais.

Užgavėnės. LBM. Rumšiškės. 2003 m.

Kiekvienas žydas rankose turėdavo po skambalą ar barškalą. Jie pasakoja melus apie savo keliones, siūlo visokių niekų pirkti. Besiderėdami susipyksta tarpusavyje, apsilaisto vandeniu.
Žydai vedžiojasi ožį, arklį, gervę.
Gervė gnaibo vaikus, lesa, kapoja, žiopčioja, šokinėja, apžiūri visus puodus, pašalius.

Užgavėnės. LBM. Rumšiškės. 2005 m.

Tarp Užgavėnių persirengėlių vieni svarbiausių – Lašininis su Kanapiniu.
Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose – kad tik žmonės matytų.

Užgavėnės. LBM. Rumšiškės. 2002 m.

Kovos pabaigoje paprastai nelauktai pasirodo Morė. Ji stebi kovos eigą, vis sukiodamasi aplinkui, ir nulemia liesųjų pergalę.
Morė – iškamša padaryta iš senų skudurų, šiaudų, pakulų.

Užgavėnės. LBM. Rumšiškės. 2001 m.

Vakare ji sudeginama arba paskandinama. Tai reiškia apsivalymą – su baidykle išvaromas susikaupęs blogis, nelaimės, o kartu ir visiems įkyrėjusi žiema. Sudegusio stabo pelenus išbarstydavo laukuose, kad būtų geresnis derlius.

Užgavėnės Vilniuje