KERAMIKA

Viena seniausių taikomosios dekoratyvinės dailės šakų. Jos kilmė siekia priešistorinius laikus. Lietuvos teritorijoje moliniai indai buvo naudojami jau 4 tūkstantmetyje pr. Kr. iki 10 a. puodai buvo lipdomi rankomis, įspaudžiant ornamentą – nuo jo pobūdžio atskirų laikotarpių keramika ir gavo pavadinimus – šukelinė, virvelinė, brūkšniuotoji, grublėtoji. 


Urna. 4-3 a. pr. Kr. Egliškių pilkapynas

10 a. pr. Lietuvoje pradėtas vartoti rankinis žiedžiamas ratas. 
15 a. buitinės keramikos dirbiniai pradėti dengti glazūra. 
16 a. atsirado spalvinis ornamentas. 

Žiedimas


Žiedimo staklės. Puodžiaus dirbtuvė. 
LBM. Rumšiškės  

 

Puodininkystės centrai Lietuvoje susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Šiltu metų laiku puodžiai molį sudėdavo ant lentų ir laikydavo pavėsyje, kad neperdžiūtų, o žiemą – priemenėje, kad nesušaltų. Dirbdavo šalia virtuvės esančiame kambarėlyje. Rankomis gerai išminkydavo molį. Ant tekėlo, kurį suko koja nuo savęs, būdavo formuojamas puodas. Šalia sukamo rato stovėjo indas su vandeniu, moliui padrėkinti. 


Puodžiaus dirbtuvė. LBM. Rumšiškės  

 

 

Gaminius, kuriuos padarydavo vasaros metu, džiovindavo pavėsyje, o žiemą – trobelėje ant lentynų, arčiau krosnies.
Indus glazūruodavo prieš degimą. 


Puodžiaus dirbtuvė. LBM. Rumšiškės

 

Degimo krosnis – deglyčia – būdavo lauke. Krosnies aukštis siekdavo 2 m., sienos daromos nedegtų plytų. Priešingose pusėse  ji turėjo dvi kūrenimo angas. Liepsna per dugno skyles siekdavo patį krosnies viršų. Puodus degdavo naktį, nes  tamsoje iš liepsnos spalvos matėsi, ar gaminiai jau išdegė. Tada užgesindavo ugnį, o angas užversdavo žemėmis ir palikdavo pamažu ataušti, kad nuo skersvėjo ar greito atšalimo indai nesusproginėtų. 


Pagal paskirtį liaudies keramika skirstoma į tris grupes:
buitinę
–  indai maistui gaminti, laikyti ir vartoti,
architektūrinę
– įvairūs keraminiai pastatų elementai, kokliai,
dekoratyvinę
– urnos, vazos, skulptūrėlės, švilpukai, žvakidės. 

Žemaičių trobos interjeras. LBM. Rumšiškės  

Paprastų, gražių siluetų liaudies meistrų indai buvo patogūs, santūriai papuošti išraižytomis tiesiomis ar vingiuotomis linijomis, paryškinančiomis jų kaklelius ar kitas dalis. 


Aukštaičių gryčios interjeras. 
Moliniai indai. LBM. Rumšiškės

 

Ąsotis. Biržų r. 1913 m.

Keramikos dirbinių paskirtis nulėmė ir formą, ilgainiui ji keitėsi, tobulėjo, bet pagrindiniai struktūriniai elementai liko pastovūs. Daugiausia dirbinių likę iš 17 ir 19 a. Miestuose 15-16 a. atsirado molinių dirbinių amatininkų dirbtuvės ir pirmieji keramikos cechai. Keramika turi charakteringus etnografinius bruožus. Sritines keramikos ypatybes atspindi formos niuansai, puošimo technika bei motyvai.

Ąsotis alui. 1844 m.

Į puslapio pradžią

 atgal

 

 

Įvairesni indai naudoti per talkas, vaišes ir apeigas. Tai lauknešėliai, dubenėliai, ąsočiai alui, girai, sulai, puodeliai, druskinės, sviestinės ir t.t. 
Dirbiniai buvo puošiami įspaudais, neaukštu reljefu ir glazūra.


Vazelės.  A.Azarevičiaus keramikos dirbtuvė. Vilnius. 20 a. 3-4 deš.

 

Vienus juosia duobučių, taškų, brūkšnelių, vingelių, trikampėlių, eglučių eilės, kitų – rozetės, įvijos. Lietuvių keramikoje vyravo neryškios spalvos. Aiškus siluetas, formos, raštų ir spalvų darnumas, gerai juntama medžiaga lemia liaudies keramikos meninę vertę.

 

  

Moliniai indai.
Indas. Alytaus r., Puodas viralui. Kupiškio r.,
Keptuvėlė. Akmenės r., Puodynė. Šakių r.

 

 

Puodynė. Kauno r.

 

Indas alui pilstyti. 
Šiaulių r.

 

Tinkamos keramikai žaliavos ne visur buvo, todėl molinius indus tausodavo. Suskilusius, o kartais ir naujus sutvirtindavo, apipindami medžio tošies juostelėmis. Jas vyniodavo įstrižai, todėl sudarydavo netaisyklingus rombus. Pasitaiko aklinai apipintų tošies juostelėmis indų.

Moliniai indai apipinti tošies juostelėmis.

Buitinių ir dekoratyvinių keramikos dirbinių puošimui buvo naudojama polichrominė tapyba. Dirbinių paviršius papuoštas raudonos, žalios, gelsvos, baltos spalvos glazūra.

 Molinis dubuo. LBM. Rumšiškės  

 

Įvairūs molio dirbiniai

Dekoratyvinę liaudies keramiką sudaro urnos, įkapių indeliai, vazonai, vazelės, žvakidės, švilpukai, lumzdeliai. Vazonai buvo daromi neaukšti, į viršų platėjančiais tiesiais šonais. Jie buvo puošiami kontūrine, reljefine technika (kartais spalvomis) atliktais stilizuotais augaliniais ir geometriniais ornamentais. Vazelės buvo įvairaus silueto, dekoratyvios, išmargintos spalviniais augalinių motyvų raštais. 

 

Viena iš apvaliosios skulptūros apraiškų keramikoje – moliniai žaislai. Jiems būdinga laisvas modeliavimas, lakoniška, apibendrinta forma, išraiškingi siluetai.  
Švilpukai, kuriuos iš atlaidų ir mugių suaugusieji parveždavo vaikams: antelės, gaideliai, lapės, šuneliai, kiaulytės, ant žirgelio ar avino jojantys raiteliai. 
Kaimo puodžiai šiose mažose, paprastose skulptūrėlėse perteikė būdingas paukščių, gyvūnų savybes, suteikdami joms humoro.
 


Molio švilpukai

Į puslapio pradžią

 atgal