Vakarų Lietuvoje, Nemuno deltoje ir pajūryje, iki mūsų dienų išliko labai savita antkapinių paminklų forma. Tai vadinamieji krikštai, krikšteliai, krikštužiai. 

Krikštai. Senosios kapinės. Nida

Manoma, kad šis paprotys į Lietuvą atėjęs iš Rytprūsių. Panašių į krikštus antkapinių paminklų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Ankstyviausios žinios apie krikštus siekia 16 amžiuje.  
Juos statė dažniausiai Prūsijos lietuviai protestantai. Daugiausia krikštų išliko Kuršių nerijos (ypač Nidos) ir Nemuno deltos žvejų kapinėse. 

Krikštai. Senosios kapinės. Nida

Krikštai. Senosios kapinės. Nida

Krikštai – smulkiosios architektūros rūšis. Jie buvo gaminami iš profiliuotų lentų ir puošiami kiaurapjūviu. Įvairių siluetų krikštai buvo statomi mirusiojo kojūgalyje. 
Tyrinėtojai krikštus kildina iš prosenovinių laikų, baltų mitologinių įvaizdžių. Daugelio istoriografijos šaltinių tvirtinimu, senovės lietuviai ir prūsai religines apeigas atlikinėdavę šventose giraitėse, ąžuolynuose, prie pavienių keistai nuaugusių medžių. Ten ir aukas dievams aukodavę. Ant šventojo medžio pakabindavę nudobtos meškos kailį, laukinių bičių korį, išaugintų linų kuodelį.

Krikštai. Senosios kapinės. Nida 

Skirtingai nei daugelis kitų tradicinių memorialinių paminklų, krikštai neaukšti, retai viršijantys vieną metrą.
Priežastys, kodėl krikštas neaukštas, galėtų būti šios: tai paminklas vienam asmeniui, reikšmingas tik siauram žmonių ratui. Kuklus mirusiojo vietos pažymėjimas – evangelikų tradicija. Gamtinės sąlygos galėjo nulemti paminklo aukštį: neaukštas paminklas geriau tiko vėjuotiems smėlynams.
Krikštai daryti iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo – vyrų kapams, drebulės, eglės, liepos, pušies – moterų kapams.

Į puslapio pradžią

atgal

Jie buvo įvairaus silueto, simetriškos kompozicijos. Puošyboje vyravo stilizuoti augalų, paukščių, geometrinių ornamentų motyvai. Krikštuose dažnai įkomponuojamas lotyniškas arba graikiškas kryžius. 17 a. vyrų kapų krikštams būdinga žirgo galvos, moterų – paukščių (ypač gegutės galvos) siluetas. 18 a. krikštų puošyboje ėmė vyrauti stilizuotų augalų ir gyvūnų, širdies motyvai.

Krikštai. Senosios kapinės. Nida

Nuo 19 a., be profiliuotų lentų, prie kapų pradėta statyti žemus kryžius. Toks paminklas buvo priimtinas besiformuojančiai krikščionių bendruomenei. Tai paaiškintų šios paminklo formos išlikimą Mažojoje Lietuvoje.

Krikštai buvo puošiami polichromija. Dažnai jie buvo nudažomi viena kuria – mėlyna, geltona, raudona, žalia – spalva.  R.Tarabilda.  Krikštai.  Piešiniai. Spalvinės rekonstrukcijos

Manoma, kad krikšto funkcijos yra platesnės nei paprastas mirusiojo atminimo ženklas. Juose – archajiškosios pasaulėžiūros atspindžiai. Krikštų formose netgi mitinių būtybių atvaizdus ar paaukoto žvėries kailį galima įžvelgti. 

Krikštai. Senosios kapinės. Nida

Tikėtina, kad krikštuose vaizduoti paukščiai – gegutės. 
Mitologijoje ši paukštė – likimo dievaitės Laimos-Dalužės įvaizdis. Krikštuose daug ir kitokių simbolių. 
Širdis – tai gailestis, užuojauta.
Gėlė – atminimas, meilė.
Žirgai ir žvaigždutės – kelionė į amžinybę, anapus.
Kryželis – išganymo viltis. 

Krikštai. Senosios kapinės. Nida

Tačiau dažniausiai šis paminklas reprezentavo mitinį Pasaulio Medį, jungiantį visas Visatos dalis. Tai žvaigždėtasis vėlės kelias į amžinybę. Visatos modeliavimas tarsi padeda jį įveikti, lengviau persikelti į dangiškąsias pomirtinio gyvenimo sferas.

Šiandien krikštai statomi ant įžymių Mažosios Lietuvos veikėjų kapų kaip didžios pagarbos ženklas.

R.Tarabilda. 
Krikštas. 
Piešinys. Spalvinė rekonstrukcija

Į puslapio pradžią

atgal