Tradiciniai lietuviški kryžiai – tai unikalūs statiniai, jungiantys architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais net tapybos elementus. Tai gausiausia memorialinės architektūros grupė, laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu. 

Aukštaičių gryčia ir kryžius. LBM. Rumšiškės  

Kryžius – pagrindinis ikonografinis krikščionybės simbolis. Lietuvoje jis paplito su krikščionybės įsigalėjimu. Pradėjus statyti bažnyčias ir šventoriuose kryžius, lietuvių liaudis panašius kryžius ėmė statyti pašventintuose kapuose. 
Liaudies meistrai, nevaržomi bažnytinės ikonografijos, kryžių puošime išradingai panaudojo ornamentus ir savarankiškai juos interpretavo.

Kryžius. LBM. Rumšiškės

Kryžiai būna mediniai, metaliniai, akmeniniai. Jie turi 2-3 kryžmas. Mediniai įvairių konstrukcijų kryžiai buvo aukšti (iki 9 m) ir puošiami dažniausiai drožinėtais, polichromiškai dažytais ornamentais. 

V.Svirskis. Kryžius su šv. Izidoriumi. LBM. Rumšiškės

Metalinių kryžių dekoras – stilizuoti augalinių, geometrinių motyvų ažūriniai raštai. Akmeninių kryžių formos lakoniškos, jie puošti santūresniais (daugiausia kaltais) kontūriniais ar reljefiniais raštais. 

Lietuvių liaudies mediniai kryžiai turi senovinių paminklų (profiliuotų stulpų, pjaustinėtų lentų) bruožų. 
Jie paplitę įvairiose Lietuvos srityse ir skiriasi savo proporcijomis, stiebo ir kryžmos profiliais, dekoru.
Savarankiški kryžių tipai ir jų formos susidarė Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Sūduvoje ir Dzūkijoje. Šių regionų kryžiai yra įvairūs savo forma, konstrukcija ir puošnumu.

Kryžius. Anykščių r. Pagojų k.  1961 m.

Mediniai kryžiai skirstomi į kelis pagrindinius variantus: 

• puošnūs ir įdomūs yra kryžiai su stilizuotais geometrinių, augalinių motyvų kiaurapjūvio ornamentais ant stiebo ir kryžmoje (paplitę daugiausia Aukštaitijoje);

• kryžiai su įvairių formų koplytėlėmis kryžmose, puoštomis augaliniais, geometriniais ornamentais, kitų motyvų detalėmis (paplitę Žemaitijoje); 

• bažnyčių orderines altorių formas imituoja kryžiai su altorėliais kryžmoje (statyti 19 a. Rytų Aukštaitijoje); 

• mažiau liaudiški yra kryžiai su ikonografiniais simboliais – ietimi, ragotine, kopėčiomis, replėmis iš šonų (paplitę Dzūkijoje). 

P. Galaunė. Kryžių tipizacija. Piešiniai

Užnemunėje kryžių negausu.

Kai kurie kryžiai visai neturi dekoratyvinių elementų – tik stiebas nežymiai profiliuojamas, bet yra daug kryžių, kurių dekoras toks gausus, kad nustelbia patį kryžiaus ženklą.

Kryžius. Molėtų r. Balninkai. 1967 m. 

Į puslapio pradžią

atgal

Liaudies mažosios architektūros paminklai buvo gausiai dekoruojami plokščiu kiaurapjūviu, kontūriniu raižymu, reljefine drožyba arba tekinimo technika atliktais ornamentais. 

Kryžius. Utenos r. 

Dekoratyvinių elementų motyvus būtų galima suskirstyti į tris grupes: geometriniai abstraktūs ornamentai, stilizuoti gyvūnų (paukščių, žalčių, rečiau žirgų), augalų (ramunių, gėlių vazonuose, įvairių formų lapų, žiedų ir pumpurų), dangaus kūnų (saulės, mėnulio, žvaigždžių) vaizdai ir krikščioniškosios ikonografijos simboliai bei atributai (kielikai, ietys, kopėčios ir kt.). Dauguma tų formų ir raštų yra labai seni.

P. Galaunė. Kryžių spindulių motyvai. Piešiniai

Kryžių koplytėlėse būdavo įstatomos šventųjų statulėlės arba kryžmoje buvo pritvirtinama Nukryžiuotojo skulptūra.
Kryžiai statyti įvairiomis progomis – šeimos ar svarbioms visuomenės datoms, įvykiams atminti. Paminklai statomi aikštėse, pakelėse, prie sodybų, daugiausiai kapinėse. Kryžiai dažniausiai buvo aptveriami medinėmis, retai – metalinėmis tvorelėmis. 

Kryžių kalnas (Jurgaičių piliakalnis),  Šiaulių r.

Kryžius. Kauno r. Čekiškė

Monumentalių medinių, sudėtingos kompozicijos kryžių yra sukūręs Vincas Svirskis.

Jo kūriniuose apjungtos skulptūros ir architektūros formos. V.Svirskio sukurtuose paminkluose kryžius ir jo kompozicijos pagrindiniai elementai užleidžia vietą meistriškai pačiame medyje išdrožtiems horeljefams. 

V.Svirskio kryžiai. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos muziejus

Sudėtingose kompozicijose vaizduojamos scenos iš Kristaus ir šventųjų gyvenimo.
Skulptūrose ir horeljefuose vaizduojami populiarūs liaudyje šventieji: šv. Jonas, šv. Izidorius, šv. Florijonas ir kiti.
Kryžiai Lietuvoje buvo statomi sunkiais istorijos periodais, kai jų statybą draudė ar ribojo kraštą okupavusi Rusijos imperija (19 a. II pusė) ir Sovietų sąjunga (20 a. V-VIII dešimtmečiai). Dėl šios priežasties jau 19 a. pabaigoje šie paminklai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.  

Kryžių kalnas (Jurgaičių piliakalnis). Šiaulių r.   V.Svirskis.  Kryžius su Paskutinės vakarienės scena.  LBM. Rumšiškės

Į puslapio pradžią

atgal