ikonografija

Mažosios architektūros paminklai buvo statomi tam tikromis progomis. Jos buvo susijusios su asmens, šeimos gyvenimu ir ūkine veikla, su kaimo bendruomenės pasaulietine ir religine veikla, su įvairiais tautos gyvenimo tarpsniais.

Aukštaičių sodyba. LBM. Rumšiškės


Šv. Kazimiero relikvijorius Profesionalus darbas	Šv. Kazimieras Liaudies meistro grafikos darbas	Šv. Kazimieras Liaudies meistro medinė skulptūra

Siužetus meistrai ėmė iš bažnytinės ikonografijos ir ją perkurdavo į savą, artimą simbolinę ir meninę kalbą. Vieni iš kitų nusižiūrėdavo temas, kompoziciją, atributiką. Nors ir laisvai interpretuodami bažnytinį tipažą, dievadirbiai dažniausiai laikydavosi ikonografinių atributų, kaip svarbaus faktoriaus atpažįstant šventuosius.

Skaitydami įvairius „Šventųjų gyvenimus”, dievadirbiai sužinodavo, kokių esama šventųjų, kokia jų kilmė, kurią sritį globoja.
Ypatingas dėmesys skiriamas svarbiausiai liaudies skulptūroje Kristaus figūrai ir reikšmingiausiems jo gyvenimo įvykiams – krikštui, kryžiaus nešimui, mirčiai, laidojimui. Matome Kristų Nazarietį, Nukryžiuotąjį, Rūpintojėlį. Kristus vaizduojamas Pietos kompozicijoje.

Pieta. Žemaitija. 1858 m.

Ypatinga pagarba buvo rodoma Nukryžiuotajam. Ši skulptūrėlė kabėjo beveik kiekvienoje troboje garbingiausioje vietoje.

Nukryžiuotasis. LNM ekspozicija

Žemaičių trobos interjeras. LNM ekspozicija

Nazarietis – šis Jėzaus Kristaus ikonografinis tipas ypač paplito lietuvių liaudies skulptūroje. Joje Jėzus vaizduojamas stovintis, sukryžiuotomis ir virve surištomis rankomis, ant galvos – erškėčių vainikas. Tunika ilga, raudonos spalvos. Ant krūtinės škaplierius arba kryželis, kartais – Kristaus monograma IHS.
Buvo tikima, kad besikreipiantieji į Kristų Nazarietį susilauks visokių malonių.

Jėzus iš Nazareto. 19 a. I p.

Giliai susimąstęs Rūpintojėlis į žmones dažniausiai žvelgdavo iš pakelės koplytėlių. Jis visuomet vienas. Kristus čia vaizduojamas sėdintis, dešine ranka parėmęs galvą, apsirengęs ilgu raudonu rūbu arba nuogas, tik su apsiaustu ir perjuostais klubais, jo galvą visada vainikuoja erškėčių vainikas.

Rūpintojėlio skulptūrėlės nedidelės (20-40 cm), nes dažniausiai būdavo įkeliamos į mažas koplytėles, kabinamas prie medžio.

Rūpintojėlis. Mažeikių r.

Koplytėlė su rūpintojėlio skulptūra

Pirmuoju atveju Kristus vaizduojamas gulįs karste arba ant drobule uždengto stalo, aplink sėdi ar stovi apaštalai, Marija Skausmingoji, angelai. Antruoju atveju mirusį Kristų du apaštalai guldo į karstą.

Keturiolikos stočių Kristaus kryžiaus kelias. Kristaus guldymas į karstą. Jurbarko r.

Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė būdavo beveik kiekviename paminkle. Dažnai toje pačioje koplytėlėje pastatydavo kelis siužetus iš Mergelės Marijos gyvenimo.
Ypatingoje Švč. Mergelės Marijos globoje buvo visa valstiečio šeima, sodyba, gyvuliai ir laukai su javais. Jos prašydavo padėti ūkio reikaluose, vakare dėkodavo už sėkmingą dieną. Švč. Mergelės Marijos įžadinės koplytėlės būdavo statomos norint susilaukti vaikų ar kad vaikai augtų sveiki.

Marija su Kūdikiu

Iš Marijos temų įspūdingiausia ir labiausiai paplitusi „Pieta”, vadinama ir „Sopulingąja Dievo Motina”. Šioje kompozicijoje Marija ant kelių laiko nuimtą nuo kryžiaus gulintį Jėzų Kristų. Jėzus dažniausiai vaizduojamas gerokai sumažintų proporcijų. Kompoziciją dažnai papildo du angelai su žvakėmis. Marijos galvą gaubia balta skraistė. Ją vainikuoja stambi karūna su kryžiumi viršuje, juosia 12-os žvaigždučių nimbas arba aureolė. Būna, kad Marijos galvą puošia ir karūna, ir nimbas, ir aureolė. Jos krūtinėje iškiliai išdrožiama širdis su 7 įsmeigtais kalavijais. Suknelė tamsiai raudona, apsiaustas tamsiai mėlynas. „Pietos” kompozicijos dažnai būdavo statomos kapinių paminkluose, nes simbolizavo skausmą dėl mirusių artimųjų, ypač motinos skausmą dėl mirusių vaikų.

Pieta. Akmenės r. LNM ekspozicija

Trečias pagal populiarumą Marijos siužetas – Marija Skausmingoji. Jis išplitęs visoje Lietuvoje ir yra savitai originaliai interpretuojamas. Marija vaizduojama stovinti, rankas sudėjusi maldai, su septyniais kalavijais, įsmigusiais į širdį.

Marija Skausmingoji

Marija Maloningoji labai mėgstama Žemaitijoje. Tradiciškai ji vaizduojama stovinti, pamynusi pusmėnulį ir žaltį su obuoliu nasruose. Iš nuleistų jos rankų delnų sklinda šviesa – malonių spinduliai. Marijos suknelė balta, apsiaustas mėlynas, ant galvos – 7 arba 12 žvaigždžių vainikas. Lietuvių liaudies krikščioniškoje tradicijoje gegužės mėnuo skiriamas Švč. Mergelės Marijos garbinimui.

Marija Maloningoji. LNM ekspozicija

Meistrai, dažydami Švč. Mergelės Marijos siužetų statulėles, stengėsi išlaikyti bažnytinės ikonografijos reikalaujamas spalvas. Tik labai retai kur pasitaiko kitomis, nei priimta, spalvomis dažytų Marijos rūbų. Dažnai Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlės būdavo aprengiamos iš audinių pasiūtais rūbeliais, papuošiamos stiklo karolių vėriniais. Jų koplytėlės yra su užuolaidomis, viduje žydi pamerktos gyvos gėlės arba koplytėlę puošia dirbtiniai žiedai.

Pieta. Degučių bažnyčios koplyčia

Liaudies skulptūroje vaizduojami ir kiti šventieji. Tai įvairūs globėjai, užtarėjai, turto saugotojai. Meistrai šventuosius vaizdavo su įvairia simbolika.

Trimituojantis angelas. Kretingos muziejus. 19 a.

Šv. Jonas Nepomukas visuomet vaizduojamas su kunigo rūbais, su berete ant galvos, dešinėje rankoje laikąs kryžių, kairėje – palmės šakelę – kankinimo simbolį. Aplink galvą nimbas iš penkių žvaigždučių, kurios neva pasirodžiusios ant vandens toje vietoje, kur paskendęs. Jis saugo nuo nelaimės vandenyje, todėl buvo dedamas į koplytstulpius, statomus prie tiltų ir upelių. Šv. Jonas Nepomukas yra laikomas tiltų globėju, saugančiu nuo potvynių ir apskritai nuo vandens nelaimių, be to, tikima, kad globoja visus neteisingai apkaltintus žmones, ypač kunigus, ir yra išpažinties saugotojas.

Šv. Jonas Nepomukas. Aukštaitija. LNM ekspozicija

Lietuvių liaudies skulptūroje Kristaus krikšto tema – plačiai paplitusi.
Šv. Jonas Krikštytojas įeina į „Jėzaus krikšto” grupinę kompoziciją. Ji statoma prie vandens. Šv. Jonas Krikštytojas vaizduojamas kailio drabužiais, iškėlęs ranką su vandens dubenėliu virš Kristaus galvos. Kitoje rankoje jis laiko ilgastiebį kryžių su vėliavėle. Jėzus kompozicijoje parodytas pusiau apnuogintas, rankas sukryžiavęs ant krūtinės, nuolankiai palenkęs galvą stovi arba priklaupęs meldžiasi. Kompozicijos viršuje neretai įtvirtinama šventoji dvasia – balandis. Tikėta, kad šv. Jonas Krikštytojas saugo nuo piktų patiltės dvasių. Jis laikytas ir geru sargu nuo vaiduoklių nelaimingų atsitikimų vietose.

Dievadirbys J.Dagys. Jėzaus krikštas. Kupiškio r. LNM ekspozicija

Lietuvių liaudies tradicijoje Šv. Rokas – šventasis piligrimas, ligonių ir gydytojų globėjas. Liaudies skulptūroje vaizduojamas su pelerina, lazda ir kelionmaišiu, permestu per petį. Kartais jo drabužiai ar skrybėlė paženklinami kriaukle – piligrimų emblema, šventojo krūtinė – kryžiaus ženklu. Dažniausiai šv. Rokas vaizduojamas rodantis žaizdotą savo koją (kaip pirmiausias maro pasireiškimo požymis). Šalia tupi šuo, išlaižęs Roko žaizdą ir jį pamaitinęs. Šv. Roko koplytėles statydavo kryžkelėse, prie mažų keliukų, miškuose, toli nuo gyvenamųjų vietų, kur nėra ko pasiklausti kelio. Žmonės statydavo šv. Roko koplytėles atsidėkodami už išgijimą bei norėdami apsaugoti gyvulius nuo kritimo.

Šv. Rokas. Mažeikių r. Paparčių k.

Dievadirbiai prie sodybų ir kelių koplytstulpiuose patalpindavo šv. Izidorių. Jis vaizduojamas sėjėju, su šiaudine skrybėle ir su sėtuve. Šv. Izidorius vaizduojamas dvejopai: kaip sėjėjas ir kaip artojas. Neretai greta šventojo būdavo angelas, ariantis dviem jaučiais pakinkyta žagre. Rečiau pasitaiko „Šv. Izidoriaus Artojo” kompozicijų, kur šventasis vaizduojamas ariantis, o angelas sėja.

Šv. Izidorius.
Plungės r. Juodeikių k. LNM ekspozicija

Lietuvių liaudies mene Izidorius yra vienas iš dažniausiai vaizduojamų šventųjų ir laikomas žemdirbių globėju.
Valstiečiams šv. Izidorius buvo labai artimas, todėl dievadirbiai droždavo jį apsirengusį lietuviška sermėga ar trinyčiais, su „šiaudine” skrybėle ant galvos, per petį persimetusį sėtuvę. Paminklai su šv. Izidoriumi būdavo statomi laukuose, pakelėse, toliau nuo sodybų. Jis kelia javų daigumą, apsaugo pasėlius nuo kenkėjų, nuo sausrų ar per didelio lietingumo.

Šv. Izidorius. Skuodo r. LNM ekspozicija

Šv. Juozapas dažniausiai vaizduojamas rankose laikantis kūdikėlį Jėzų, o kartais ir vienas su žydinčia lazda rankose, kuri yra Dangaus ženklas, kad Juozapui lemta tapti Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu. Kartais šv. Juozapas rankoje laiko leliją – tyrumo ir skaistumo simbolį. Šv. Juozapas įeina į išraiškingas grupines kompozicijas, tokias kaip „Šv. Šeima”, „Bėgimas į Egiptą”, „Prakartėlė”.
Šventojo skulptūrėlės būdavo įkeliamos į paminklus sodybose, kapinėse. Lietuvoje labai populiarus kaip vaikų ir šeimos globėjas.
Tikėta, kad paminklas su „Šventosios Šeimos” grupe atneš ramybę į šeimą.

Šv. Juozapas su Jėzumi. LNM ekspozicija

Šv. Jurgis. LNM ekspozicija

Šv. Jurgis laikomas antruoju Lietuvos globėju. Jurgines valstiečiai siejo su pavasariniu gamtos atgimimu, galvijų išginimu į laukus. Šv. Jurgį vaizdavo jojantį ant žirgo, su ietimi rankoje, kuria smeigia į po kojomis besirangantį slibiną. Jurgis apsirengęs romėnų kario rūbais su kryžiumi ant vėliavos ar apsiausto, skydo ar krūtinės. Šv. Jurgis, perduriantis ietimi Slibiną, buvo suvokiamas kaip gėrio pergalės prieš blogį (blogis tradiciškai buvo siejamas su žiema, o gėris su pavasariu) simbolis. Kartais greta stovi maža karalaitė su maldaknyge rankose, pasak legendos, šv. Jurgio išgelbėta iš slibino nasrų.
Šv. Jurgio koplytėlę statydavo prie vartų, pro kuriuos kasdien praeidavo gyvuliai. Tikėta, kad taip jis kasdien matys gyvulius, globos juos ir saugos nuo ligų.

Viena populiariausių moterų šventųjų buvo šv. Barbora. Liaudies skulptūroje ji vaizduojama stovinti, vienoje rankoje laikanti taurę su ostija, kitoje – kalaviją arba palmės šakelę. Ji apsirengusi puošniais rūbais, galvą vainikuoja karūna. Lietuvoje šv. Barboros atvaizdai dažni parapinėse ir vienuolynų bažnyčiose.
Šv. Barbora garbinta nuo seniausių laikų ir laikyta geros mirties išprašytoja tiems, kurie mirė nespėję priimti šv. Sakramento. Ji saugoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. Paminklai su šv. Barboros skulptūrėlėmis būdavo statomi įvairiose vietose: sodybose, pakelėse, laukuose, kapinėse.

Šv. Barbora. Raseinių r. LNM ekspozicija

Lietuvoje šv. Florijonas laikomas gelbėtoju nuo gaisro. Jis vaizduojamas kaip romėnų karys, su šalmu arba kepure ant galvos. Vienoje rankoje laiko vėliavą, kitoje – kibirėlį. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis pila vandenį. Paminklai su šv. Florijonu būdavo statomi prie sodybų bei miestelių aikštėse.
Tikėta, jog kartą ištikus gaisrui, būtinai reikia pastatyti koplytėlę su šv. Florijono skulptūra taip, kad šventasis matytų sodybos trobesius, ir daugiau gaisrų nebūsią.

Šv. Florijonas

Šv. Agota vaizduojama stovinti, vienoje rankoje laikanti duonos kepalėlį arba lėkštelę su duona, o kitoje – palmės šakelę. Šventoji apsirengusi puošniais rūbais, galvą vainikuoja karūna arba gėlių vainikas. Šv. Agota laikoma ugnies globėja, saugotoja nuo gaisro. Jos dieną bažnyčiose šventinama duona, vadinama šv. Agotos duona, kurią rūpestingai saugodavo, nes žmonių įsitikinimu ji esanti stebuklinga ir padedanti apsisaugoti nuo gaisro, o kilusį – kuo greičiau užgesinti.
Šv. Florijonas. Liaudies buities muziejus. Rumšiškės

Liaudies pagarba šv. Agotos duonai ir papročiai primena istorinių šaltinių minimą Lietuvoje ugnies kultą bei ugnies deivę Gabiją.

Nuo gaisrų saugo šv. Agota ir šv. Florijonas. Paminklai su šv. Agota būdavo statomi kaimuose, sodybose, prie gyvenamųjų namų, o šv. Florijonas dažniausiai statomas miesteliuose, nors pasitaiko ir kaimuose.

Šv. Agota. Plungės r. Purvaičių k. LNM ekspozicija

Šv. Kazimiero kultas Lietuvoje ėmė plisti iš karto po jo mirties. Buvo pastatyta daug jo vardo bažnyčių, o jų parapijose plito ir dievadirbių išdrožtos šventojo skulptūrėlės. Šv. Kazimierą visada vaizduoja karalaičio rūbais, su kunigaikščio karūna ant galvos, dešinėje rankoje laikantį kryžių, kairėje – lelijas – skaistybės simbolį.

Šv. Kazimieras. 19 a.

Šv. Antanas vaizduojamas kaip pranciškonų vienuolis, dažniausiai rankose laikantis kūdikėlį Jėzų ir lelijos šakelę. Nuo seno žmonės melsdavosi
šv. Antanui, prašydami padėti surasti pamestą ar pavogtą daiktą, gauti atlyginimą už skriaudą. Šv. Antanas – pamestų ar pavogtų daiktų gražintojas, saugotojas nuo vagių. Į jį melsdavosi ir moterys, ilgai nesulaukdamos vaikų.

Šv. Antanas. Mažeikių r. Račalių k. LNM ekspozicija

Šv. Ona kaime taip pat buvo populiari. Ji vaizduojama sėdinti, laikanti rankose arba ant kelių atverstą knygą. Šalia – Marija, vaizduojama kaip maža mergaitė, klūpo besimelsdama arba stovi palinkusi prie knygos, iš kurios šv. Ona ją moko skaityti. Dievadirbiai šv. Oną vaizdavo apsirengusią ilga suknele, apsisupusią apsiaustu, galvą apsigobusią skraiste ar skara. Bažnytinėje ikonografijoje nusistovėjusių spalvų čia dažnai nepaisoma ir šv. Onos suknelė dažoma ne tik reikalaujama raudona, bet ir mėlyna, gelsva, žalia spalvomis, o apsiaustas vietoj žalios spalvos dažomas ir mėlynai bei geltonai. Marijos suknelė ilga, dažniausiai raudona. Kartais šv. Onos ir Marijos galvas vainikuoja karūnos.

Šv. Ona

Šv. Onos, mokančios Mariją, siužetas naują prasmę įgijo spaudos draudimo metais. Tada jis ėmė reikšti liaudies meilę knygai, mokslo troškimą. Paminklai su šv. Onos statulėlėmis dažniausiai būdavo statomi sodybose.

Šv. Ona. Mockaičiai. Priekulės km.

Lietuvių liaudies skulptūra paplitusi visose etnografinėse srityse, bet labiausiai – Žemaitijoje. Atskirų etnografinių sričių kūriniai turi savo specifinių bruožų. Tą faktą lėmė istorinės ir kultūrinės aplinkybės. Žemaitiškos liaudies skulptūros realistiškesnės, aukštaičių jausmingesnės, dzūkų archaiškesnės. Gausiose Lietuvos muziejų kolekcijoje labai mažai turima skulptūrų, kurių autoriai žinomi. Tačiau ši bevardė kūryba teikė paguodos, žadino širdyse artimo meilę, mokė jautrumo šeimai, vadavo iš dienos rūpesčių, tuo pačiu nemažai pasakydama ir apie pačius meistrus, atskleisdama jų gabumus ir gyvenimiškas nuostatas.