SKULPTŪRA

Skulptūra buvo paplitusi visose etnografinėse Lietuvos srityse, o ypač Žemaitijoje. 
Žinoma trijų rūšių liaudies skulptūra: bareljefas, horeljefas ir apvalioji (vyraujanti) skulptūra.

LNM eksponatai

Visos liaudies skulptūros rūšys plito dėl seno papročio prie sodybų, kapuose, pakelėse statyti koplytstulpius. 
Be to, skulptūra buvo dedama į mažas koplytėles, prikaltas prie medžių kamienų. 

Koplytėlė su dviem nežinomais šventaisiais   Marija Maloningoji.  Žemaitija. 19 a. pab.  LNM ekspozicija

Šventųjų skulptūrėles droždavo bemoksliai medžio drožėjai, vadinami dievadirbiais. Iš liepos, rečiau ąžuolo, paprastais įrankiais išdrožtos skulptūrėlės vėliau buvo padengiamos polichromija. 

Liaudies menininkai kūrė pasikliaudami savo vaizduote, grožio supratimu. Formos modeliavimui turėjo reikšmės ir paprasti įrankiai, menininko techniniai sugebėjimai.

Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos 
muziejaus eksponatai 

Lietuvių liaudies skulptūrai būdinga lakoniška apibendrinta forma, masių pusiausvyra, gili psichologinė charakteristika, kontrastingi spalvų deriniai. Skulptūros buvo dažomos klijiniais arba aliejiniais dažais. Dažymas nesuteikė skulptūrinėms formoms didesnio išraiškingumo, taip meistras norėjo padaryti skulptūrą realistiškesnę. 

Šv. Juozapas, šv. Barbora, šv. Agota. 
LNM eksponatai

Čia buvo pasiekta skulptūros ir tapybos sintezė. Be to, dažymas apsaugodavo skulptūras nuo atmosferos poveikio, buvo tartum konservavimo priemonė. 

Atskirų etnografinių sričių kūriniai turi savo specifinių bruožų. Liaudies skulptūros centrai: apie Kretingą, Telšius, Šilalę…

 V.Svirskis. Kryžių fragmentai.
Nacionalinės M.K.Čiurlionio  menų mokyklos muziejaus ekspozicija 

Į puslapio pradžią

atgal