stalai

Vienas svarbiausių valstiečių baldų buvo stalas. Tai ne tik baldas, skirtas indams su maistu padėti, prie kurio valgoma, bet ir šeimos bendravimo vieta. Garbingiausia vieta svetingumui pareikšti.

Suvalkiečių troba. LBM. Rumšiškės

Stalai įvairiuose etnografiniuose rajonuose skyrėsi konstrukcija ir kojų forma. Labiausiai paplitę nedažyti stalai arba dažyti viena spalva. Yra išlikę ir tapytų dekoratyvine tapyba. Dažniausiai augaliniais motyvais dekoruotas tik jų viršus, o kojos nudažytos viena spalva.
Stalas. Kretingos r. Bernaičių k. 19 a.

Seklyčioje laikomas stalas būdavo padengtas sniego baltumo staltiese, o kitose patalpose, kur buvo dirbami kasdieniniai darbai, stalas taip pat būdavo švarus. Stalo ir aslos švarumas rodė namų šeimininkės darbštumą, tvarkingumą.

Žemaičių svirno interjeras. LBM. Rumšiškės

Stalas buvo reikalingas ir įvairių apeigų metu. Dzūkijoje per vestuves ant stalo buvo dedamas duonos kepalas, gale stalo sodindavo svečią, nes tai būdavo garbingiausia vieta, už stalo, kampe. Dzūkai taip pat padėdavo pirmąjį rugių pėdą, kad pelės nekapotų javų.

Aukštaičių pirkios interjeras.
LBM. Rumšiškės

Aukštaičių pirkios interjeras.
LBM. Rumšiškės

Lietuvoje paplito keletas stalų tipų. Tradiciniai valstiečių stalai buvo stačiakampio formos. Lenta arba keletas suleistų lentų, buvo uždedamos ant „ožių“, t.y. kryžmai sunertų kojų. Kojos dažniausiai būdavo profiliuotos, per vidurį sujungtos kaiščiais, pritvirtinamos atramomis. Tokie stalai turėdavo vieną arba kelis stalčius. Kitas paplitęs stalų tipas – turintis galuose po vieną arba dvi lentines profiliuotas kojas.

Paprasčiausi ir dažniausiai paplitę stalai su stačiakampe lenta, kuri remiasi keturiomis kampuotomis kojomis. Jie būdavo su vienu arba dviem stalčiais.

Žemaičių svirno interjeras.
LBM. Rumšiškės

Suolai. Seniausiais liaudies baldais laikomi suolai. Jie skirstomi į kilnojamus ir nekilnojamus. Seniausi nekilnojami suolai padaryti iš storų tašytų lentų. Jie buvo statomi už stalo, prie galinės ir šoninės sienos.

Aukštaičių pirkios interjeras.
LBM. Rumšiškės

Paprastai tokie suolai rėmėsi į kalades, arba jų kojos būdavo įkaltos į aslą. Ant tokių suolų buvo ne tik sėdima, bet ir gulima. Priešingoje stalo pusėje buvo pastatomi kilnojami suolai. Kilnojami suolai buvo įvairaus dydžio, jų pasėstės buvo puošiamos išpjaustytais dantukų, vingelių motyvais.

Aukštaičių pirkios interjeras.
LBM. Rumšiškės

Kėdės. Be suolų, kaime buvo paplitusios kėdės. Kaime seniausias ir primityviausias sėdėjimui skirtas daiktas – medžio kaladė. Kitas paprastas spendimas – keturios kojos įkaltos į lentą, arba kerotas medis nukirstas taip, kad šakos sudarytų natūralias kojas.

Suvalkiečių stubos interjeras. LBM. Rumšiškės

19 a. antroje pusėje paplito kėdės su medžio lentos atramomis.
Šių kėdžių pasėstė – trapecijos, kampuotos arba nusklembtais kampais formos. Kojos apvalios arba kampuotos, įkaltos į sėdynės lentą. Atrama buvo daroma iš vienos lentos, viršutinė dalis ir pakraščiai profiliuoti. Kad patogu būtų kėdę kilnoti iš vienos vietos į kitą, atkaltės viršuje buvo išpjaunama išpjova, kuri buvo ir puošybos elementas.

Kėdė. Kretingos r. 19 a.

Plačiai paplitusios buvo rėminės konstrukcijos kėdės. Jos turėjo atkaltes, o kartais ir šonines atramas. Jos buvo puošiamos kiaurapjūviais arba reljefiniais pjaustinėjimais bei profiliuojamos. Kėdžių pasėstės būdavo pintos iš vytelių arba šiaudų grįžtėmis rombų ir eglučių motyvais.

Žemaičių trobos interjeras. LBM. Rumšiškės

I9 a. pab. į kaimą ėmė veržtis miesto įtaka – eklektikos motyvai. Jie pakeitė baldų konstrukciją ir puošybą. 20 a. pr. jau gana plačiai paplinta rėminės konstrukcijos taburetės, foteliai lentinėmis pasostėmis ir kt.
Kaimo buityje atsiranda fabrikų gamybos kėdės.

Žemaičių trobos interjeras.
LBM. Rumšiškės