tapyba

Įspūdingos bažnytinės vėliavos – būtinas lietuviškas procesijų atributas.
Carizmo laikotarpiu (po 1831 m. sukilimo), uždarius vienuolynus, buvo draudžiama statyti ir remontuoti bažnyčias, viešai sakyti pamokslus bei rengti procesijas. Bažnytinėmis tradicijomis uoliai rūpinosi paprasti parapijiečiai. Nors brolijų veikla buvo apribota, tačiau procesijos Lietuvos miesteliuose ir kaimuose išliko. Jos buvo puošnios: nešamos spalvingos vėliavos, gėlėmis išpuošti paveikslai, kryžiai, žibintai, mergaitės barstydavo gėles.

Bažnytinės vėliavos. Stelmužės bažnyčios interjeras

Miestelių ir kaimų moterys siuvinėdavo, aplikuodavo arba tapydavo bažnytines vėliavas, kurios turiniu ir forma artimos liaudies raižiniams ir tapybai. Procesijų vėliavos yra ypač įspūdingos savo apdaila ir puošnumu.

Vėliavos dažniausiai siūtos iš mėlynos, raudonos, žalios spalvos audinio. Vertikalaus stačiakampio formos vėliavų apačia užbaigiama keliais dantytais iškirpimais, kraštai apsiūti kilpelėmis, į kurias įverti stikliniai karoliukai, galus puošia įvairiaspalviai kutai.

Vainikuotas Kristus. Iš dvipusės bažnytinės vėliavos.
Siuvinėta rankomis. 19 a. pab.

Siuvinėta tuo metu plačiai kaime paplitusia pirktine ryškiaspalve vilna. Siūlai stori, suteikiantys siuviniui gruboką faktūrą. Siužetai siuvinėti nesudėtingais dygsniais. Šventųjų figūros nemodeliuojamos. Siuvinėtojos darniai jungė grafišką liniją su įvairiaspalviais siūlais užpildytomis plotmėmis. Jautriais spalvų perėjimais buvo modeliuojamos rūbų klostės, plaukai, spalvų kontrastai puikiai suderinti. Dvipusiais dygsniais siuvinėtos aplink paveikslus vynuogių, lelijų bei kitų gėlių šakelės. Vėliavų siuvinėjimui, be vienpusių, dvipusių dygsnių, panaudoti pumpurėliai, pynutė, eglutė. Auksinės gijos, blizgantys žvyneliai vėliavoms suteikia ypatingo puošnumo, dekoratyvumo.

Šv. Antanas su kūdikiu. Siuvinėta, aplikuota vėliava.
Žemaitija. 19 a. pab

19 a. vėliavos randamos dviejų dydžių. Mažesnio formato vėliavos (apie 1 m²) daugiausia vaizduoja Kristaus Kančios stotis. Vienoje jų pusėje išsiuvinėjami siužetai, o kitoje – įvairūs krikščioniški simboliai (Kryžius, Ostija, Jėzaus Kristaus ar Marijos monogramos). Didžiosios bažnytinės vėliavos: 4 ir daugiau metrų ilgio, daugiau negu 2 metrų pločio. Šių vėliavų abi puses puošia siužetiniai paveikslai.

Bažnytinės vėliavos. Taikomosios dailės muziejaus ekspozicija

Vėliavų laukas puoštas siuvinėtais ritmiškai išdėstytais augalinio ornamento motyvais. Centre įsiūti siuvinėti ar tapyti ikonografiniai krikščioniški paveikslai. Paveikslų apačioje išsiuvinėjami pavadinimai, įvardijantys vaizduojamą siužetą.

Vėliavų su tapytais dvipusiais paveikslais lauko puošyba identiška vėliavoms su siuvinėtais paveikslais. Jos pasižymi ypač didele temų įvairove.

Nukryžiuotasis, Marija ir šv. Jonas Evangelistas.
Iš dvipusės bažnytinės vėliavos. 1802 m.

Šių vėliavų paveikslų tapyba turi profesionaliajai dailei būdingų bruožų: figūros proporcingos, modeliuotos, išlaikyta toninė perspektyva, perteikiamas rūbų medžiagiškumas.
Kai kuriose vėliavose asmenys vaizduojami pagal svarbą mažėjančia tvarka. Figūros deformuotos, piešinys plokščias, primityvus, rūbų klostės modeliuojamos spalvų perėjimais, tačiau tik apibendrintais plotais.

Šv. Uršulė. Paveikslas iš dvipusės bažnytinės vėliavos.
Norėnų bažnyčia. Skuodo r.

Kadangi siuvinėtojos neretai naudodavosi pavyzdžiais, dažnai randamos vėliavos, kurių siužetai, piešinys ir ornamentai panašūs. Vėliavos taip pat siūtos pagal senesnių bažnytinių vėliavų pavyzdį.
Ant kai kurių vėliavų randamos išsiuvinėtos datos ir donatorių pavardės, kurios leidžia sužinoti, kada jos buvo padarytos ir kas jas dovanojo.

Bažnytinė vėliava. Taikomosios dailės muziejus

Vėliavų siužetai pasižymi plačia temų įvairove. Tai daugiausia vėliavos su šventųjų globėjų atvaizdais, Kristaus Kančios Kelio stotimis, įvairiomis Šv. Rašto temomis. Daugelį vėliavų paveikslų temų lėmė bažnyčiose įsteigti atlaidai. Kai kurių vėliavų paveikslai ikonografiškai artimi bažnyčiose esantiems paveikslams.

Šv. Jonas Nepomukas.
Paveikslas iš bažnytinės vėliavos. 1850 m.

Vėliavos dažniausiai buvo laikomos pačioje bažnyčioje, prie sienų ar piliorių prikabintos specialiomis sklendėmis, kurias atkabinus vėliavas galima lengvai išimti.

Dvipusė gedulinga procesijų vėliava. 19 a. pab.
Žemaičių vyskupystės muziejus

Žemaičių Kalvarijoje buvo įsteigti atlaidai, į kuriuos gausiomis procesijomis iš gretimų parapijų keliaudavo maldininkai. Kiekviena parapija stengėsi padaryti kuo geresnį įspūdį. Eisenos, nešinos didelėmis tarsi burės vėliavomis, lauko keliais traukiančios į Kalvariją, darydavo nemažą įspūdį.