tapyba

Vaizdinė liaudies tapyba Lietuvoje negausi.
Ji savita ir susijusi su liaudies meno tradicijomis. Paveikslai buvo tapomi ant medžio lentos, drobės, popieriaus, kartais skardos.

Šv. Kotryna.
Vienas iš keturių altoriaus paveikslo sparnų.
Ivoškių kapinių koplyčia. Joniškio r.

Jais puošdavo koplytėles, koplytstulpius, kabindavo namuose ir bažnyčiose, kapų koplyčiose. Tapybos tematika – religinė. Išlikę 18–19 a. tapytų paveikslų ir bažnytinių vėliavų, sukurtų pagal religinius dailininkų profesionalų paveikslus.

Šv. Mykolas arkangelas.
Šalčių kapinių koplyčia. Skuodo r.

Siužetai dažniausiai būdavo imami iš bažnyčiose matytų paveikslų, statulų, maldaknygių, raižinėlių, tačiau savotiškai permąstyti, suvokti ir komponuoti. Jų prototipai – oficialaus bažnytinio meno pavyzdžiai, tik liaudies tapytojo atkurti pagal savo fantaziją ir skonį. Didelę įtaką lietuvių tapytojų kūrinių meninei išraiškai turėjo šimtmečiais kurtos, iš kartos į kartą perduodamos regiono meninės tradicijos.

Pieta. Žemaitija

Perėmę krikščionybę, lietuviai ilgainiui ištikimai sekė jos išviršines formas. Tapybos darbai pasižymėjo emocingumu ir dekoratyvumu. Jų piešinys schemiškas, spalvų gama santūri, perspektyva labai primityvi. Paveikslų kompozicija išryškinama stambia kontūrine linija, tarpai užpildomi keliomis ryškiomis spalvomis.

Liaudies tapytojai laisvai interpretavo religinį siužetą, keitė paveikslo kompoziciją, naudojo savo aplinkos detales (pvz., tapė šventuosius valstiečių drabužiais ir kt.).

Nukryžiuotasis Kristus. Marijampolės r.

Dar didesnį impulsą duodavo kai kurių paveikslų stebuklingumas. Šis kartais liaudies legendomis buvo apipinamas daug vaizdingiau, negu jį apipindavo religinis tikėjimas. Žmonės pamėgo tuos paveikslus, didžiai juos gerbė, todėl lietuvių namus puošė garbingiausiose vietose pakabinti šventųjų paveikslai. Viduryje Nukryžiuotasis, iš šonų Skausmingoji Dievo motina, šv.Jurgis, šv. Antanas, šv. Agota… Visi jie – namų laimintojai užtarėjai ir šeimos narių patronai. Tuos šventuosius lietuvis matė bažnyčių žvakių mirgančioje šviesoje, tad kuklesnio pavidalo norėjo turėti ir namuose.

Marija Globėja.
Šalčių kapinių koplyčia. Skuodo r.

Dažniau pasitaikančiuose siužetuose gausu pavienių šventųjų ir daugiafigūrių scenų. Pavyzdžiui: Šventoji šeima, Šventoji Trejybė, Paskutinė vakarienė… Dažnai vartojamas, visiškai savotiškas tapybos siužetas yra Dievo apvaizda. Tai mūsų liaudies pasaulėžiūra, traktuota naiviai ir realistiškai. Dievo Tėvo akis trikampyje, trikampis dar įpieštas apskritime, o visa tai apsupta debesų kamuoliais. Kompozicija plėtojama ne tik danguje, žemėje matome šventųjų figūras.

Dievo apvaizda

Kartais po tapybos darbu būdavo pastatoma skulptūrėlė, kuri tarsi pratęsdavo temą. Tai yra savotiška grynai lietuviška liaudies meno savybė – vienam tikslui sujungti dvi meno šakas. Antras pagal populiarumą siužetas – šv. Jurgis. Jis – gyvulių patronas, saugo nuo ligų ir nelaimių. Paveikslų komponavimo figūros jungiamos su fonu, kuriame matome paprastai, primityviai pavaizduotą gamtą. Jų kompozicija centriška, figūros statiškos formos, žmonės vienodo dydžio, neproporcingų figūrų.

Šv. Jurgis.
Liepalaukės koplytėlė. Telšių r.

Piešinys ir koloritas liaudies dailėje turi tamprų ryšį. Ir vis dėlto pirmiausiai dėmesį patraukia spalvos. Spalvų gama nesudėtinga, bet intensyvi: ryški raudona, mėlyna, žalia, geltona, juodos spalvos kontūrai. Į kontūrinę liniją įspraustos ar šiaip išdėstytos spalvos nepasižymi turtingumu. Dvi, trys spalvos – tai visas paveikslo spalvinis turtingumas. Šventųjų veidų išraiškos dažniausiai neaptinkame; psichologinei veido išraiškai liaudies dailininkai nesurado kitų priemonių, vien ryškius išorinius ženklus. Pavyzdžiui, skausmą reiškia per skruostus riedančios ašaros. Patys veidai dažniausiai sustingę, akys žiūri į tolį.

Šv. Barbora.
Salantų kapinių koplyčia. Kretingos r. 19 a. I p.

Lietuvių liaudies tapyboje ryškios dvi kūrėjų grupės: savamoksliai ir šiek tiek pramokę tapyti menininkai. Pirmosios grupės dailininkų darbai itin primityvūs. Antrosios grupės tapytojų darbuose jautriau suvokiama žmogaus anatomija ir perspektyva. Šie kūriniai tarsi grandis tarp primityviosios ir profesionaliosios tapybos, tačiau dominuojanti liaudiška pasaulėjauta leidžia juos priskirti tautodailei.

Kristaus apraudojimas.
Nežinomas 19 a. II p. dailininkas.
Keturiolikos stočių Kristaus kryžiaus kelias.
Pašaltuonio bažnyčia. Jurbarko r.

Autoriai ant savo darbų nepasirašydavo.
Dažniau paveiksluose randame įrašytus paveikslo siužetus, jų tapymo datas, užsakovų pavardes.
20 a. liaudies tapyba jau retai buvo užtinkama valstiečio troboje, bet jos išliko mažose kaimų bažnytėlėse ir kapinių koplyčiose: Skaudvilėje, Palūšėje, Nemakščiuose ir kt.

Šv. Mykolas arkangelas
Šv. Andriejus
Du iš keturių altoriaus paveikslo sparnų.
Ivoškių kapinių koplyčia. Joniškio r.