Lietuvos kraštovaizdis

Senoji lietuviška sodyba – kiemas su darželiu, medžiais ir sodu sudarė darnų architektūrinį ansamblį. Pagrindiniai sodybos trobesiai – tai gyvenamasis pastatas, klėtis, kluonas ir tvartai, dažnas sodybos pastatas buvo pirtis ir daržinė. 
Lietuvoje buvo plačiai paplitę vandens ir vėjiniai malūnai.

Visi trobesiai ir sodybų ansambliai buvo apželdinti, aptverti tvoromis su vartais, papuošti paminklais – „mažąja architektūra” ir taip toliau.

Aukštaičių gyvenamojo namo prieangis. 
LBM. Rumšiškės 

Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko klėtis arba svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Ūkininko sodyboje svirnas stovėjo priešais trobą, lygiagrečiai jai, ir buvo sujungtas su troba statinių tvora, sudarydamas gerąjį kiemą.

Klėtis. LBM. Rumšiškės  

Lietuvos teritorijoje svirnai išplanavimo ir išorės formos atžvilgiu skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių. Pagrindinis skirtumas – patalpų dydis ir skaičius. Jei aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir tik retai kada  trijų patalpų, tai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų. 

Klėtis. Žemaičių sodyba. LBM. Rumšiškės  

Svirno dydį ir patalpų skaičių lėmė valstiečio ekonominis pajėgumas.
Paprasčiausia klėtis turi vieną patalpą, kartais su pastoge ant lubų ir laipteliais viduje.

Dzūkų klėties interjeras. 
LBM. Rumšiškės  

Pastatyta prie pat namo, klėtis architektūriškai puošiama ne mažiau už patį namą. Durys esti iš galo arba iš šono. Čia sukrauna ir saugo grūdus, rūkytą mėsą, audeklus, drabužius. Klėtyje miega jaunesnieji šeimynos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai ir svečiai. 

Dzūkų klėtis. 
LBM. Rumšiškės   

Į puslapio pradžią

atgal

Klėčių patalpos turi įvairią paskirtį: vienos grūdams, kitos drabužiams ir lovoms. Tos patalpos taip ir vadinamos: grūdinė klėtis, drabužinė, mergų, vyrų klėtelės. 

Klėtis. Aukštaičių sodyba. LBM. Rumšiškės  

Retkarčiais prie klėties prijungiama ratinė (vežiminė). Ūkininkai ir jaunimas mėgo klėtį. 
Ją puošdavo daugiau už kitus trobesius, apdainuodavo.

Aukštaičių klėtis. 
LBM. Rumšiškės

Didžiosios klėtys dar vadinamos svirnu. Kaimo klėtys yra vieno aukšto, neskaitant pastogės. Jos – stačiakampio plano; jei būdavo daug patalpų, jose būdavo keletas išorinių ir vidinių durų. Būdinga klėties dalis yra jos puošnus prieklėtis arba priesvirnis, panašiai kaip ir namo prieangis. 

Aukštaičių klėtis.  LBM. Rumšiškės

Prieklėtis nėra priestatas, o viso trobesio konstrukcinė dalis, telpanti po tuo pačiu stogu. Tai atvira patalpa, kiek pakelta nuo žemės, su kolonomis stogo kraštui paremti. Stogas dažniausiai dvišlaitis arba keturšlaitis.

Aukštaičių klėtis. 
LBM. Rumšiškės  

Į puslapio pradžią

atgal

Pirtis. Tai senai žinomas sodybos pastatas. Lietuviška pirtis turi dvi patalpas: prieangį, kur nusirengiama, ir pačią pirtį su krosnimi. Jos sienos suręstos iš sienojų, dažnai apvalių. Pirtis statoma toliau nuo kiemo, prie vandens. 

Aukštaičių pirtis. Arklio muziejus

Be savo tiesioginės paskirties praustis, pirtis kai kur naudojama javams džiovinti vietoj jaujos. Dzūkų pirtys pirmiausia reiškia pastatą linams džiovinti ir minti. Tada prieangis yra minykla, o patalpa su krosnimi – džiovykla.

Pirtis. Aukštaičių etnografinis muziejus.

Į puslapio pradžią

atgal

Klojimai. Tai atskiri pastatai javams sukrauti ir kulti, kurie dar vadinami kluonais. Senieji klojimai visada turėjo apšildomas patalpas – jaujas javams džiovinti. Jaujose iš akmenų ir molio buvo išmūrytos didžiulės krosnys. Sandariai iš rąstų suręstos jaujos paprastai užimdavo 1/3 ar net 1/2 viso klojimo ploto. 

Žemaičių kluonas. LBM. Rumšiškės  

Jaujos klojimuose pradėjo nykti nuo 20 a. pr., paplitus kuliamosioms mašinoms. Klojimas yra didžiausias lietuvio sodybos pastatas, dominuojantis savo aukštu stogu ir plačiomis pastogėmis. 

Kluonas. Dzūkų sodyba. LBM. Rumšiškės

Jis statomas palaukėje, nuošaliau nuo kitų kiemo trobesių. Lietuvoje sutinkami du klojimų tipai: su pagrindiniu įvažiavimu iš galo ir su įvažiavimais iš šonų. Stogų formos įvairios: keturšlaičiai, pusskliautiniai ir dvišlaičiai. Klojimų išorė pasižymi lakoniškomis formomis ir funkcionalia konstrukcija, kurios atitinka pastato paskirtį. 

Žemaičių kluonas. LBM. Rumšiškės

Žardinė – tai statinys, kuris buvo statomas ten, kur iš visų pusių pūsdavo vėjai. Ji skirta linams ar žirniams džiovinti.

Žardinė. LBM. Rumšiškės

Tipiškoje lietuvio ūkininko sodyboje, be klojimo, dar yra kitas trobesys derliui sukrauti. Tai daržinė, kurioje laikomi lauke išdžiovinti pašarai: šienas, dobilai, kartais ir vasarojus, jei netelpa klojime. Daržinė statoma netoli tvartų, arčiau už klojimą. Savo planu ji panaši į klojimą, būdama pailgo stačiakampio plano, su durimis šoninėje (ilgojoje) sienoje. 

Daržinė. LBM. Rumšiškės

Į puslapio pradžią

atgal

Tvartas, t.v. „kūtė”, ūkinis trobesys, skirtas gyvuliams laikyti. Dažniausiai pastatytas šiek tiek toliau nuo gyvenamojo namo, ant aukštų pamatų iš akmenų. Sienos buvo statomos iš molio arba apvalių rąstų. Stogas dvišlaitis ar keturšlaitis, dengtas šiaudais arba skiedromis. 

Suvalkiečių tvartas. LBM. Rumšiškės

Kartais tvartas nuo gyvenamo namo yra atitvertas tvora, kad prie namo neitų gyvuliai. Anksčiau buvo statomi L ir U pavidalo tvartai su uždaru kiemu – diendaržiu, į kurį patenkama tik pro vienerius vartus. 

Aukštaičių gryčia ir ūkinis pastatas. LBM. Rumšiškės 

Diendaržyje vasaros metu laikomi gyvuliai. Keturkampio plano su tilteliu užvažiuoti ant viršaus tvartai, kaip ir pirmieji, turėjo atskiras patalpas arkliams, kiaulėms, karvėms. 

Tvartas su užvažiavimu. Milių k. 1942 m.

Lietuvoje plačiai paplitę vandens ir vėjiniai malūnai, plačiau pradėti statyti 18 amžiuje. Vandens malūnai statomi prie upių ir ežerų, įrengiant užtvankas. Jų išorės architektūra paprasta, vyrauja sienų plokštumos, stogai neaukšti. Tai apsprendė jų paskirtis. 

Medinis vandens malūnas. 
LBM. Rumšiškės  

Medinis vėjo malūnas. LBM. Rumšiškės

Vėjiniai malūnai praeityje buvo dažni Lietuvos kraštovaizdyje. Jie turi keturias šonines plokštumas, rečiau – aštuonias. Malūnų šonai apkalami lentomis vertikaliai arba horizontaliai.

Sodybose, be aptartų pagrindinių trobesių, buvo statomi rūsiai, malkinės, stoginės. Tai neilgaamžiai pastatai, todėl  jų nedaug išliko.

Į puslapio pradžią

atgal