ŽODYNELIS

ŽODYNĖLIS

Abstraktus – nekonkretūs, nesusijęs su konkrečiu daiktu, išryškintos tik esminės, bendrosios objektų savybės.

Alkierius – atskiras miegamasis šeimininkams ir svečiams miegoti – aukštaičių ir dzūkų tradicinio gyvenamojo namo prastesnis galas.

Altorius – aukuras; senovėje paaukštinta aukojimų vieta; krikščionių bažnyčioje – tam tikras stalas, prie kurio dvasininkas laiko pamaldas.

Ansamblis – vientisos architektūrinės kompozicijos ir stiliaus statiniu bei įrenginių kompleksas. Dailės kūrinių grupė, sudaranti vientisą visumą.

Apsidė – pusapvalė arba daugiakampė išsikišusi kulto pastato dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu. Vidinė altorinė pastato dalis.

Architektūra – sakralinės ir pasaulietinės statybos menas. Plastinio meno šaka: statiniai ir jų kompleksai; statinių bei jų kompleksų projektavimas ir statyba; pastato meninė išraiška.

Architektūros ansamblis

Ažūras – tinkliškas, dekoratyvinis kiauraraštis.

Baliustrada – ažūrinė sienelė, apsauganti balkonų, laiptinių, terasų, stogų, krantinių, tiltų ir kt. kraštus, atitverianti pastatų vidaus erdves. Sudaryta iš stulpelių, apačioje sujungtų cokoliu, viršuje – turėklu.

Baptisterija – pastatas arba priestatas prie bažnyčios krikšto apeigoms, apskritas arba aštuoniakampis.

Bareljefas – skulptūros rūšis: reljefas, kurio formos virš fono plokštės iškyla ne daugiau kaip per pusę vairuojamųjų objektų apimties.

Barokas – 17 ir 18 a. Europos meno stilius. Būdingas formų kreivalinijinis dinamiškumas, gausu efektyvių puošybinių elementų.

Bazilika – trinavis pastatas, kurio vidurinioji nava aukštesnė už šonines. Todėl erdvė apšviečiama per langus, esančius aukščiau šoninių navų stogų. Teismo rūmai ir prekybos halės antikos laikais, vėliau bažnyčios.

Dailė – plastinio meno šaka. Ji apima vaizduojamąją dailę (tapybą, skulptūrą, grafiką) ir taikomąją dekoratyvinę dailę (keramiką, dailiąją tekstilę, baldininkystę, juvelyriką ir kt.).

Daržinė – pastatas kuriame laikomi lauke išdžiovinti pašarai: šienas, dobilai, vasarojus.

Dekoracija – veiksmo vietos apipavidalinimas scenoje: scenografijos kūrinys, sukurtas pagal dailininko scenografo eskizą.

Dekoracinis stilius – anglų brandžiosios gotikos stiliaus atmaina. Pastatai pasižymi sudėtinga skliautų konfigūracija, gausesne augalinių motyvų puošyba.

Dekoras – architektūros ar dailės kūrinio papuošimas.

Dekoratyvinė dailė – dailės rūšis, padedanti meniškai formuoti žmogaus sukurtą daiktiškąją aplinką – pastato interjerą, eksterjerą, medžio, metalo ir kitų medžiagų dirbinius.

Dekoratyvinė skulptūra – puošybinės paskirties, skulptūros kūriniai.

Diendaržis – uždaras kiemas, kuriame vasaros metu laikomi gyvuliai.

Eksterjeras – pastato išorė.

Faktūra – dailės kūrinio paviršiaus pobūdis. Būna lygi, grūdėta, reljefinė ir kt.

faktūrų

Fasadas – kuri nors viena išorinė pastato pusė; priekinė (paradinė) pastato dalis.

Fonas – spalva arba tonas, ant kurio tapoma; tolimasis paveikslo planas.

Frizas – puošybinis plokštumos (sienos, grindų, lubų) apvadas, pagražintas ištisiniu ornamentu.

Frontalioji kompozicija – komponavimo būdas: meninio vaizdo elementai (žmonių figūros, daiktai) vaizduojami tiesiai iš priekio. Pasižymi simetrija, statika, monumentalumu.

Frontonas – trikampė ar pusapvalė viršutinė pastato fasado (kai kada lango, durų) dalis.

geometrinius ornamentus

Geroji priemenė – priemenė tradicinio gyvenamojo namo dalis prie lauko durų. Nuo 19 a. vid. dvigalių pirkių vidurinė dalis. Priemenėje buvo kopėčios arba laiptai užlipti ant aukšto, piesta, sena skrynia, indauja, kai kada girnos.

Geroji troba – švaresnė patalpa žemaičių troboje.

Glazūra – plonas, degimu sutvirtintas skaidraus matinio arba spalvoto stiklo sluoksnis, dengiantis keraminius dirbinius.

Grafika – visų piešimo technikų (piešinių) ir jomis atliktų kūrinių bendras apibūdinimas; meninės spausdintinės grafikos apibūdinimas. Pastaroji, tai raižytų ir ėsdintų piešinių atspaudai.

Graikiškasis kryžius – lygiakraštis kryžius.

Graviūra – raižinys. Lygiame paviršiuje išpjaustytas ir atspaustas piešinys; priklausomai nuo to, ant ko piešinys išpjaustytas, skiriamos medžio, vario ir kitos graviūros.

Grendymai (kluonas – grendimas – klojimas; – javams laikyti ir kulti).

Gryčia

Gruntas – medžiaga, kuria prieš tapymą dengiamas dailės kūrinio pagrindas.

Gūnelės – audinys, naudojamas vežimo sėdynei apkloti, arkliams ir važiuojančiųjų kojoms nuo šalčio apkloti.

Halinis pastatas – stačiakampis pastatas. Erdvė susideda iš 2 – 5 vienodo aukščio navų, uždengtų bendru aukštu stogu.

Harmonija – darna.

Horeljefas – skulptūros rūšis: reljefas, kurio plastinis vaizdas iškyla virš fono plokštumos daugiau negu per pusę vaizduojamųjų objektų apimties.

Iliuzija – tikrovės imitacija dailės kūrinyje, sukurianti trimatį realių daiktų vaizdą ir erdvės įspūdį.

Iliuzionizmas – regimojo pasaulio imitacija dailės kūrinyje. Siekiama sukurti pavaizduotų daiktų ir erdvių tikroviškumo įspūdį. Pasitelkiami perspektyvos, šviesos, spalvos, faktūros efektai.

Interjeras – pastato vidaus sutvarkymas; jo vaizdavimas tapyboje.

Jauja – atskiras ūkinis pastatas arba sandari kluono dalis javams prieš kuliant spragilais arba linams ir kanapėms prieš minant džiovinti.

Kaltas.

Kamara – pirkaitė tradicinio gyvenamojo namo ar svirno patalpa. Joje buvo laikomi maisto produktai, namų apyvokos daiktai, girnos, kartais ir miegama. Apšviečiama pro vieną mažą langelį, dažniausiai neapšildoma. Aukštaičių kamaroje (ji turėjo plūktinę aslą) buvo laikomos dar ir daržovės.

Kamaraitė – nedidelė kamara.

Kaminas – periemenėje statomos virenės (kaminai), skirtos valgiui virti, pašarui ruošti, mėsai rūkyti.

Kanonas – mastelis, norma, taisyklė. Meno taisyklių sistema, sąlygojanti kūrinio kompoziciją, koloritą, vaizduojamojo objekto proporcijų visumą.

Karnizas – S formos architektūrinė detalė: išraita ir astragalas, dažnas atbrailos komponentas.

Kaukė (vad. „ličyna”) – veido apdangalas, vaizduojantis žmogaus, gyvūno ar fantastinės būtybės galvą.

Keramika – visų iš molio lipdytų ir žiestų, o paskui išdegtų daiktų bendra sąvoka.

Keramikos dirbiniai – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: degti dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Gamybos ciklą sudaro žaliavos parengimas, formavimas, džiovinimas ir degimas. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami ant rato, išdegami ir puošiami.

Klasicizmas – 17 - 19 a. pirmosios pusės architektūros ir dailės stilius, kuriam būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio siekimas, antikos ir Renesanso meno principų laikymasis.

Klėtis arba svirnas – skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti.

Klišė – spaudos forma, pagaminta iš metalo, medžio, linoleumo, plastiko ar kitokios medžiagos, nuo kurios daromi atspaudai

Klojimas – ūkinis pastatas javams sukrauti ir kulti, (dar vadinamas kluonu). Senieji klojimai visada turėjo apšildomas patalpas – jaujas – javams džiovinti.

Kluonas – pastatas javams laikyti ir kulti.

Koloritas – dailės (dažniausiai tapybos) kūrinio spalvų visuma; vyraujančių spalvų derinys.

Kompozicija – meno kūrinio arba pastato formų sandara; dėsningas įvairių elementų derinys.

Konstrukcija – ko nors sudėtinė dalis; statinio kolona, santvara arba sudėtinių dalių grupė, kuriai būdinga tam tikra apibrėžta paskirtis.

Kontrastas – ryški priešybė; tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas.

Kontūras – dailės kūrinio meninės išraiškos priemonė: linija, apibrėžianti daikto siluetą, skirianti vieną plokštumą nuo kitos.

Koplytėlė – memorialinis nesudėtingos formos statinys: apvalus, keturkampis, kryžminis – atviras iš vienos ar kelių pusių, dažnai įstiklintas.

Koplytstulpis – smulkiosios lietuvių liaudies architektūros rūšis. Tai mediniai, kai kada mūriniai memorialiniai statiniai. Stiebo viršūnėje pritvirtinta keturkampė ar daugiakampė koplytėlė.

Kraigas – stogo keteros išilginė linija.

Krikštai – smulkiosios architektūros rūšis. Jie buvo gaminami iš profiliuotų lentų ir puošiami kiaurapjūviu. Įvairių siluetų krikštai buvo statomi mirusiojo kojūgalyje.

Kryžius – pagrindinis ikonografinis krikščionybės simbolis.

Ksilografija – giliaspaudės grafikos technika – medžio raižinys, atspaudas, gaunamas nuo klišės, pagamintos iš medžio lentos.

Liturginis menas – bažnytinis menas. Šventovių įrangai ir apeigoms skirti taikomosios dekoratyvinės ir vaizduojamosios dailės kūriniai.

Lotyniškasis kryžius – kryžius, kurio vertikalioji dalis ilgesnė.

Metalo dirbiniai – architektūros dekoratyviniai elementai, buitiniai ir liturginiai reikmenys, papuošalai, ginklai – įvairūs meniški daiktai iš aukso, sidabro, geležies, bronzos bei kitų metalų.

Mitologinis žanras – dailės žanras; mitologinės tematikos tapybos, skulptūros, grafikos, kūriniai. Mitologinė tematika būdinga daugelio tautų senoviniam menui.

Monochromija – dailės kūrinių vienspalviškumas. Tapoma viena spalva ar keliais vienos spalvos atspalviais.

Nava – iš pradžių graikų šventyklos vidus, vėliau – krikščionių bazilikoje išilgine kolonų eile atskirta dalis.

Neogotika – architektūros ir dailės kryptis, pagrįsta gotikos architektūros ir dailės palikimu. Būdingas laisvas gotikinių formų ir konstrukcijų taikymas.

Neostiliai – 19 a. – 20 a. pr. Architektūros ir dailės kryptys, eklektikos apraiškos. Remtasi istorizmo principu. Programiškai taikytos praeities stilių išraiškos priemonės. Pagal istorinius prototipus skiriami šie neostiliai: neoromanika, neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas.

Orderis – viena iš architektūrinės kompozicijos rūšių, susidedanti iš atramų (kolonų, stulpų arba piliastrų) ir antablemento. Šie elementai tarpusavyje susiję proporcingumo dėsniais. Klasikinėje architektūroje skiriami šie orderiai: toskaninis, dorėninis, jonėninis, korintinis ir kompozicinis (sudėtinis).

Ornamentas – raštas, sudarytas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių elementų – motyvų.

Pagrindinės spalvos – trys svarbiausios regimojo spektro spalvos (raudona, geltona, mėlyna), kurių negalima gauti maišant kitas spalvas. Maišant pagrindines spalvas gaunamos antrinės spalvos.

Palagas (maniežinė).

Paminklas – monumentas, architektūros arba skulptūros kūrinys, kuriuo pagerbimas svarbus asmuo, įvykis, idėja.

Papildomosios spalvos – spalvų poros, sudarytos iš labai kontrastuojančių tarpusavyje šiltos ir šaltos spalvų, esančių viena prieš kitą spalvų rate (geltona - violetinė, raudona - žalia, oranžinė - mėlyna).

Papjė mašė – masė, gaminama iš popieriaus tyrės, gipso, klijų, smėlio. Vartojama įv. buitinės paskirties daiktams, karnavalo kaukėms, skulptūrų imitacijoms gaminti.

Peizažas – vaizduojamosios dailės žanras, tapybos arba grafikos kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą vietovaizdį. Peizažuose meniškai sukuriama erdvės ir perspektyvos iliuzija.

Peludė – atskira, nuošalesnė vieta arba uždara patalpa klojime pelams pilti.

Perspektyva – trimačių kūnų vaizdavimo plokštumoje būdas, kuriuo sukuriama realių erdvinių santykių ir apimčių iliuzija. Perspektyva pagrįsta optiniu reiškiniu – tariamu figūrų bei daiktų mažėjimu, kūnams tolstant nuo žiūrovo akies.

Pigmentai – iki miltelių susmulkintos netirpios kietosios medžiagos, nuo kurių priklauso dažų spalva.

Piliastras – konstrukcinis arba dekoratyvinis architektūros elementas; kolonos arba stulpo pavidalo vertikalus sienos kyšulys.

Pirkia – aukštaičių ir dzūkų tradicinio gyvenamojo namo prastesnis galas, kitaip – gryčia.

pirtis

Pirtis – sodybos pastatas. Lietuviška pirtis turi dvi patalpas: prieangį, kur nusirengiama, ir pačią pirtį su krosnimi, skirtą praustis.

Plastika – skulptūros kūriniai, formuojami (modeliuojami) iš minkštos medžiagos (gipso, vaško, molio).

Polichromija – daugiaspalviškumas, daugiaspalvis dekoras, spalvotoji spauda.

Portalas – fasade architektūriškai išskirtas įėjimas į pastatą.

Portikas – kolonados palaikoma stoginė, atvira galerija; dengtas prieangis su kolonomis.

Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros arba meninės fotografijos kūrinys, vaizduojantis žmogų arba žmonių grupę.

Postamentas – kolonos, piliastro arba statulos papėdė.

Priemenė – tradicinio gyvenamojo namo dalis prie lauko durų. Nuo 19 a. vid. dvigalių pirkių vidurinė dalis. Priemenėje buvo kopėčios arba laiptai užlipti ant aukšto, piesta, sena skrynia, indauja, kai kada girnos.
Prieseklytis – patalpa prie seklyčios.
Seklyčia – lietuvių valstiečių tradicinio gyvenamojo namo patalpa, kurioje buvo priimami svečiai, piršliai, švenčiamos vestuvės, krikštynos, šarvojamas numirėlis.

Reljefas – skulptūros rūšis: iškilus arba įdubus vaizdas plokščiame fone.

Ritmas – komponavimo būdas; elementų ar plastinių formų tolygus pasikartojimas.

Sakralinė dailė – religinė dailė, dailės kūriniai, išreiškiantys tikėjimą aukštesniosiomis galiomis.

Simbolis – sutartinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką ar idėją.

Sintezė – įvairių elementų, objektų dalių jungimas į visumą.

Skliautas – išgaubtas pastato stogas, lenktos lubos.

Skulptūra – vaizduojamosios dailės šaka, trimatės formos kūriniai. Kuriama (lipdoma, kalama, drožiama, liejama) iš įvairiu medžiagų. Svarbiausios formos: statula, grupė, biustas, medalis, moneta.

Stilizacija – kūrinyje vaizduojamų tikrovės objektų apibendrinimas – formų ir spalvų supaprastinimas siekiant dekoratyvumo įspūdžio.

Stogastulpis – vertikalus nesudėtingos sandaros memorialinis paminklas – ant medinio stulpo pridėtas nuolaidus keturkampis stogelis.

Šablonas – iškirptas pavyzdys (iškarpa) perkelti šrifto piešiniams, raštui, ornamentui.

Šalinės – javams, šiaudams, šienui, pelams supilti.

Šeimynstubė – šeimynos stuba.

Šviesotamsa, šešėliavimas, šviesokaita, vaizduojamosios dailės išraiškos priemonė: tikrovės iliuzijos kūrimas plokštumoje šviesos ir šešėlių išdėstymu bei gradavimu. Modeliuojama daiktų apimtis, kuriamas erdvės įspūdis.

Taikomoji dailė – dailės šaka: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai. Tai dailieji audiniai, baldai, drabužiai, ginklai, indai, papuošalai, šviestuvai, įvairios interjero puošmenos ir kt. Dirbinio paskirtis lemia jo formą, medžiagą, dekorą.

Tapyba – vaizduojamosios dailės rūšis, kurianti vaizdą plokštumoje įvairių spalvų dažais.

Tekstilės dirbiniai – taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: unikalūs, rankomis atlikti tekstilės dirbiniai. Dailioji tekstilė apima dailininkų suprojektuotus ir išaustus sienų bei grindų kilimus, t.p. konceptualius parodinius darbus.

Teminė kompozicija – dailėtyros terminas, kuriuo įvardytas realizmo idėjų sukurtas žanrinis hibridas – figūrinė kompozicija, turinti istorinio, batalinio arba buitinio žanro požymių. Šiuo pavadinimu siekta pabrėžti dailės kūrinio aktualios temos svarbą.

Tėvukų kamaraitė – tėvams skirta kamara, tradicinio gyvenamojo namo ar svirno patalpa.

Troba – žemaičių trobos turi daug įvairios paskirties patalpų. Švaresnė patalpa – geroji troba. Lietuvos teritorijoje skiriame šiuos regioninius namų tipus: žemaičių troba, aukštaičių pirkia ir suvalkiečių stuba, kapsų gryčia ir dzūkų pirkia.

Tvartas, t.v. „kūtė”, ūkinis trobesys, skirtas gyvuliams laikyti.

Urna – indas mirusiųjų palaikams laikyti.

Vaizduojamoji dailė – dailės šaka: kūriniai, kuriems būdingi iliuziniai arba sąlygiški tikrovės vaizdai. Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į grafiką, skulptūrą, tapybą, o pagal temas – į žanrus.

Varpinė – atskiras pastatas varpui – stovi medinės bažnyčios šventoriuje ir yra neatskiriama sakralinio ansamblio dalis.

vėtrinės) sukryžiuotos lentos

Virtuvė – patalpa maistui gaminti.

Žanras – rūšis, tipas. Taikomas meno kūrinių klasifikacijai, tai yra darbams, išsiskiriantiems panašia tematika, apibūdinimui.

Žardinė – iš visų pusių perpučiamas statinys, skirtas linams ar žirniams džiovinti.

Į puslapio pradžią

atgal