Monumentalioji tapyba

MONUMENTALIOJI TAPYBA – sienų ir lubų tapymas

Freska

Mozaika

Vitražas

Mozaikos ir vitražo priskyrimas yra sąlyginis dėl medžiagos, iš kurios atlikti šie darbai. Priskiriama todėl, kad čia, kaip ir tapyboje apskritai, yra svarbi išraiškos priemonė – spalva.

Į puslapio pradžią
atgal

R.Gibavičius. Sienų tapybos "Devynios mūzos" fragmentas. Sgrafitas

Išskiriamos šios sienų tapybos technikos: freska, aliejinė tapyba, enkaustika, klijų tapyba, sgrafitas, tempera, bei įvairūs mišrūs kūrybos būdai.

R.Gibavičius. VU filologijos katedra. Sienų tapybos fragmentas. Sgrafitas

Freska (it. fresco – šviežias)

1. Sienų tapybos technika. Mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengtos sienos paviršiaus. Tapoma ant drėgno tinko paviršiaus. Kad pagrindas neišdžiūtų, nutinkuojamas nedidelis jo plotas, kurį dailininkas gali per dieną ištapyti – tai vadinamas dienos darbas. Ką nors pakeisti (gramdant) sunku, todėl iš pradžių piešinys nuo tokio pat dydžio kartono perkeliamas ant sienos. Išdžiuvę dažai tvirtai susiriša su tinku, tad freskos kur kas patvaresnės nei kitos sienų tapybos rūšys.

Leonardas da Vinčis. Paskutinė vakarienė. 1495-98 m.

Freska buvo žinoma jau antikoje, tačiau suklestėjo 14 a. Italijoje, o 16 a. ištobulėjusi virto sienų, skliautų ir kupolų puošybai dažniausiai naudojama technika.


Romėnų freskos fragmentas. Skinanti gėles mergina. 50-60 m. e. m.	Džiotas. Freskos fragmentas. Paduja. 14 a.	Mikelandželas. Siksto koplyčios freskos fragmentas. Vatikanas. 16 a.

A.Kmieliauskas. VU knygyno "Littera" freskos. 1978

P.Repšys. VU filologijos katedros freskos "Metų laikai" 1976-1985

2. Sienų tapybos kūrinys, sukurtas freskos technika. Kartais freska netiksliai vadinamas bet kokia technika atliktas sienų tapybos kūrinys – nuo priešistorinių urvų piešinių iki sintetiniais dažais nutapytų šiuolaikinių kompozicijų.

Pirmykštė dailė
Olų piešiniai Renesansas
Freska 20 a.
Grafiti

Į puslapio pradžią
atgal

Mozaika (it. mosaico < lot. musaicum – kas skirta mūzoms):

1. Monumentaliosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės technika.

Figūrinė arba ornamentinė kompozicija dėstoma iš įvairų ir spalvų akmens (marmuro, granito, brangakmenių), smaltos, keramikos, stiklo ar kitokios medžiagos gabaliukų, plokštelių, plytelių.

Komponentai sutvirtinami cemento skiediniu, betonu, sintetine derva arba kt. rišamąja medžiaga.

Mozaikos kūriniai primena tapybą, bet yra patvaresni, todėl jais dažniausiai puošiami pastatų interjerai (sienos, skliautai, grindys). Mozaika taip pat dekoruojami baldai, įvairūs buities reikmenys ir kt.

Mozaika taikyta jau 4 tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamijoje. Suklestėjo antikos, Bizantijos mene, plėtota romanikos laikotarpiu.

Sosto salės mozaikų puošyba.
Babilonas apie 580 m. pr. Kr.

Italų renesanso dailininkai suformavo Florencijos mozaikos techniką.
Naujaisiais laikais mozaika pamėgta art nouveau kūrėjų.
Nuo seno mozaika populiari islamo kraštuose. Lietuvoje žinoma nuo 16 a.

2. Mozaikos technika sukurtas kūrinys.

M.Mačiulienė
Barbora. Mozaika. 1971 San Vitalės bažnyčios mozaikos Ravena. 6 a. V.Kisarauskas. Mozaika Vilniaus klinikines ligonines fasade. 1967

Į puslapio pradžią
atgal

Vitražas (pranc. vitrage < lot. vitrum – stiklas),

Monumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšis: ornamentinis arba siužetinis kūrinys iš spalvoto stiklo. Vitražas kuriamas pagal išankstinį projektą (eskizą, kartoną).

V.Švarlys
Altorinis vitražas Šalčininkų šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje. 1998

Jis įstatomas į langą, duris, įtaisomas interjere (pano, pertvara). Apšviečiamas natūralia arba elektros šviesa. Spalvų ir šviesos žaismas – pagrindinė vitražo meninės išraiškos priemonė.

K.Morkūnas
Pieta. Vitražas Vilkaviškio švč. M. Marijos Apsilankymo katedroje

Vitražas atsirado senovės Egipte, Romoje, suklestėjo viduramžiais. Vitražai montuoti iš plono spalvoto stiklo, kartais akmens plokštelių, sujungtų švino juostomis. Jais daugiausiai puošti romaninių ir gotikinių sakralinių pastatų langai. Pradžioje taikytos kelios spalvos (ruda, geltona, raudona), vėliau spalvų gama ivairėjo.

Gotikiniai vitražai



Renesanso laikotarpiu ėmė plisti tapyti vitražai. Tapyta stiklo glazūromis, po to stiklas pakartotinai degtas. Pagausėjo siužetinių, iliuzinių kompozicijų. Baroko ir klasicizmo epochose vitražo menas sunyko.

Atgaivintas ir plėtotas 19 a. II pusėje – 20 a. pradžioje. Tuo metu vitražo raidą skatino neogotikos, secesijos principai, Nabis grupuotės veikla.

Secesijos stiliaus vitražas


20 a. viduryje prasidėjo vitražo technologijos perversmas: paplito storastiklis vitražas. Lieti, skaldyti stiklo luitai sujungiami betonu, metalo konstrukcijomis.
Paplito organinio stiklo, veidrodiniai vitražai, erdvinės kinetinės kompozicijos: stiklą imta ėsdinti, raižyti, purkšti smėlio stove.

E.Markūnas.
Takas. Zoknių oro uostas. Šiauliai. 1997-99

Lietuvoje nuo 16 a. vitražais puoštos bažnyčios ir pilys. Dažniausiai vartotas įvežtinis, kartais vietinis spalvotas stiklas. Nuo 1547 Vilniuje veikė dvarininko Martyno Paleckio stiklo dirbtuvė, 1663 įsteigtas stiklių cechas. 1905-15 Kaune garsėjo dirbtuvė „Marija”. 20 a. pradžioje paskirų vitražo projektų sukūrė M.K.Čiurlionis, vėliau , 3-4 dešimtmečiais Šv. Luko cecho dailininkai.

Šiuolaikinės lietuvių vitražo mokyklos pradininkas – Stasys Ušinskas.
20 a. II pusėje vitražą plėtojo A.Stoškus, K.Morkūnas ir kt.

Į puslapio pradžią
atgal


Pirmykštė dailė Olų piešiniai		Renesansas Freska		20 a. Grafiti