KERAMIKOS DIRBINIAI (gr. keramikē < kéramos – molis), taikomosios dekoratyvinės dailės šaka: degti dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Gamybos ciklą sudaro žaliavos parengimas, formavimas, džiovinimas ir degimas.
|
Pagrindinės technologinės dailiosios keramikos rūšys: majolika, akmens masė, fajansas, porcelianas, terakota. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami, liejami arba presuojami gipso formose, po to degami. |
Pagal degimo technologiją skiriama juodoji keramika, raku ir kt. Dirbinių paviršius šlifuojamas, poliruojamas, dažomas, lakuojamas, vaškuojamas, puošiamas glazūra, sgrafitu, reljefiniais arba tapytais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis. Pagal paskirtį dailioji keramika skirstoma į |
buitinę | dekoratyvinę | architektūrinę keramiką. | |
įvairūs indai, žaislai ir kt.,
|
vazos,
pano, sienelės,
|
skulptūrinė plastika
|
statybinės plytos, čerpes, kokliai, apdailos plytelės
|
Keramikos dirbinių atsirado neolito laikotarpiu – jie buvo lipdomi rankomis (lipdytoji keramika). Nuo 4 pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose pradėtas vartoti žiedžiamasis ratas. |
Lietuvoje lipdytos keramikos būta jau
4-3 tūkstantmetyje pr. Kr., žiestosios – 10 a.
Puodas. Nidos gyvenvietė. 3-2 tūkstantmetis pr. Kr. |
|
|
|||