PORTRETAS – tapybos, grafikos, skulptūros arba meninės fotografijos kūrinys, vaizduojantis žmogų arba žmonių grupę.
Žmogus vaizduojamas iš priekio (vad. anfas), iš profilio, visu ūgiu (skulptūroje statula), iki juosmens (skulptūroje biustas), iki kelių, kai kada vaizduojama vien galva.
Porinis portretas vaizduoja du žmones, grupinis – daugiau nei du.
|
Pagal vaizdavimo būdą portretas būna monumentalusis (G.Jokūbonis), intymus, reprezentacinis (D.Velaskesas, F.Goja), psichologinis (Rembranto), humoristinis (šaržas), satyrinis (karikatūra)
Pagal paskirtį ir kūrimo būdą – molbertinis (tapytas, grafikinis portretas), taikomasis (skulptūrinis portretas, freska, mozaika).
|
Savitos portreto rūšys yra autoportretai
ir portretinė miniatiūra.
|
Senovės Graikijoje buvo kuriami filosofų, poetų, visuomenės veikėjų portretai. Senovės Romoje portretai realistiški, pabrėžiamas portretuojamojo individualumas. Tai skulptūros, kamėjos, monetos, yra ir tapytų portretų.
|
Renesanso laikotarpiu portretas pasidarė vienas svarbiausių dailės žanrų. Akcentuojama psichologinis charakteris, imta sieti portretuojamąjį su aplinka, atsirado perspektyvos elementų. Žymūs italų renesanso dailininkai tapę ir portretus: Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Ticianas.
Vokiečių – A.Diureris, L.Kranachas, H.Holbeinas.
|
Baroko laikotarpiu sukurta reprezentacinių, dažnai idealizuotų karaliaus dvaro žmonių portretų. Tikroviškumu, psichologizmu pasižymi D.Velaskeso, Rembranto, F.Halso, gyvybingumu – P.Rubenso portretai. Portretus tapė ispanų dailininkas F.Goja. Klasicistiniams portretams (Ž-L.Davidas, Ž-O.Engras) būdinga rami nuotaika, statiška kompozicija.
Romantiniams
portretams (T.Žeriko, E.Delakrua) intymumas, šviesotamsa.
19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje reikšmingų portretų sukūrė impresionistai ir postimpresionistai. 20 a. vieni tapytojai deformavo realų žmogaus veidą, siekė dekoratyvumo, emocingumo (P.Pikaso, A.Matisas), kiti laikėsi realizmo tradicijų.
|