J.B.Pigalis. Merkurijus segasi savo sparnuotą sandalą. 1744 m.

Šis stilius atsirado Prancūzijoje, po karaliaus Liudviko 14, „karaliaus saulės”, mirties (1715 m.). 

Žodis rococo, kilęs iš rocaille – kuris reiškė tuo metu madingus akmeninius ir kriauklinius sodo papuošimus, taip pat pačius akmenukus ir kriauklytes.

Rokokas siejosi su dvaro kultūra, o taip pat reiškėsi ir sakralinėje architektūroje. Rokoko pastatai pasižymi nedideliais masteliais, lengvomis proporcijomis, laisva, asimetrine puošyba, rokailių ornamentu. Architektūroje paplito ovalūs planai, banguojantys fasadai. Būdingi statiniai – rūmai, vilos, parkų paviljonai.

Palyginti su baroku, rokoko interjerai intymesni, įmantresni. Buvo naudojami lengvi, elegantiški ornamentai (rokailai), stiuko plastika, auksuotos detalės ir freskos, kuriomis buvo puošiamos civilinių ir sakralinių pastatų sienos ir lubos. Rokoko stiliaus papuošimai vyravo pastatų vidaus puošyboje. 
Čia dominavo šviesios ir atviros erdvės, dideli langai ir veidrodžiai.

Rokoko suklestėjo apie 1730 m. 
Dailūs užraitų ornamentai ir augaliniai motyvai užtvindė architektūrą, spindėdami auksu ir pastelinėmis spalvomis. Vyravo stiuko lipdyba, polichromuoto medžio drožiniai, išpopuliarėjo smulkioji porceliano plastika. 

Rokoko stiliaus lipdiniai 

Rokoko stiliaus interjeras. Amalienburgas. Miunchenas

Brandaus rokoko epochos pastatai palyginti nedideli ir išoriškai paprasti – rūmai ir gyvenamieji namai vienai šeimai. Mažų salonų ir buduarų sienas dengė šviesūs paneliai arba veidrodžiai, kuriuos puošė dekoratyvios kompozicijos iš gėlių, šakų ir lapų. Švelnūs pasteliniai perlų pilkumo, auksiniai arba sidabriniai tonai, blizgančios sidabrinės plokštumos, tyliai skambčiojantys krištoliniai šviestuvai šiuos kambarius darė panašius į muzikines dėželes. Dažnai daiktai ir papuošimai įgaudavo kaprizingai asimetriškas formas. 

Madingais tapo įvairūs kinietiško stiliaus papuošimai. Tai buvo atvežtų į Europą kinietiškų meno amatų dirbinių mėgdžiojimas. 

Arbatinukai. Maisenas

Kėdės ir krėslai apmušti šviesiais audiniais, lenktomis kojelėmis, lengvos, mažos komodos, sekreterai ir kiti daiktai priminė žaisliukus. 

Krėslas. 18 a. vid.

Staliukas. 18 a. vid.

atgal

Ir moterys ir vyrai dėvėjo švelnių tonų šilkinius rūbus, puošėsi nėriniais ir pudruotais perukais, tik moterys spirale susuktomis garbanomis, o vyrai su kasyte. Talijas moterys susiverždavo iki begalybės, o plačiausi sijonai primindavo puokštes. 

Vyriškas rokoko stiliaus kostiumas. 18 a.

Moteriška rokoko stiliaus suknelė. 18 a.

Šventinį ir lengvabūdišką gyvenimą be rūpesčių vaizdavo to meto dailininkai.

 Rokoko stiliaus šukuosena. Karikatūra

Ž.O.Fragonaras. Supynės. 1767 m.

Tapytojai linko į pastoralinius, idilinius motyvus, commedia dell'arte ikonografiją, vaizduotos galantiškos dvaro šventės, muzikavimo, šokių, lengvabūdiško meilinimosi scenos, kurtos vedutos. To meto portretai intymūs, nuoširdūs. Rokoko paveikslai nedidelių formatų, poetiški, šviesaus perlinių tonų kolorito. 

A.Vato. Žilis

Tapyboje dominavo šviesūs rožiniai ir žydri tonai, virpanti šviesa, paslaptingi peizažo fonai. Šalia aliejinių dažų dažnai buvo naudojamos pastelės. 
Prancūzų rokoko tapytojas Antuanas Vato (Jean Antoine Watteau) tapė šventes soduose ir teatrinius vaidinimus. Jie vaizduojami švelniais tonais. Gracingos damos ir kavalieriai linksminasi poetiškame parkų fone.

A.Vato. Draugija parke

atgal

Anglas Viljamas Hogartas (William Hogarth) - rokoko krypties anglų tapytojas, vario raižytojas ir karikatūristas. Hogartas tapė tuometines dorovines scenas ir sukūrė keletą paveikslų ciklų, kuriuose su kandžia pašaipa vaizdavo eilinių miestiečių nutikimus. Jis rokoko tapybą papildė kandžia ironija.  

V.Hokartas. Grehemų vaikai