ARCHITEKTURA

LBM panorama. Rumšiškės

LBM. Rumšiškės

Lietuvių liaudies architektūra – svarbi etninės kultūros paveldo dalis. Savo istorine raida ji susijusi su ekonominių-socialinių sąlygų vystymusi ir darbo įrankių tobulėjimu.

Sodybų įvairumą toje pačioje apylinkėje lėmė nevienodos kultūrinės ir gamtinės sąlygos.

Darbštūs ir kūrybingi valstiečiai sukūrė savitus architektūrinius pastatų tipus, puikiai įsijungusius į Lietuvos peizažą, sodybų ir kaimų architektūrinius derinius. Lietuvos kraštovaizdyje kaimai ir sodybos išryškėja medžių gausumu, pro kuriuos matosi šiaudiniai trobesių stogai ir pilkos medinės sienos.

Liaudies kūrybiškumas pasireiškė gyvenamojo namo dalių proporcijų, jo konstrukcijų, visų architektūrinių dalių ir dydžių derinimu, dekoratyvinių elementų panaudojimu ir jų sujungimu į darnią visumą. Čia glūdi mūsų liaudies meno logika, estetika ir tradicijos. Iš šių bruožų galima nustatyti įvairių Lietuvos sričių statinių tipus, surasti juose bendrumus ir skirtingumus. Ilgus šimtmečius miestų civilizacija turėjo labai mažos įtakos kaimo statybai.

Aukštaitija. LBM. Rumšiškės.

Senosios lietuviškos sodybos kiemas su darželiu, medžiais ir sodu sudarė darnų architektūrinį ansamblį. Pagrindiniai sodybos trobesiai – tai gyvenamasis pastatas, klėtis, kluonas ir tvartai, dažnas sodybos pastatas buvo pirtis ir daržinė. Visi trobesiai aptverti tvoromis su vartais, papuošti paminklais – „mažąja architektūra”.

Atskirose lietuvių etnografinėse srityse galima įžiūrėti savitus kaimo sodybų tipus.

Istoriniu ir meniniu požiūriu lietuvių liaudies architektūra glaudžiai susijusi su kitomis liaudies meno šakomis.
Taip pat akivaizdi jos kūrybinė sąveika su kaimyninių kraštų liaudies architektūra.

Pagrindinė lietuvių liaudies gyvenamųjų namų ir ūkio trobesių statybinė medžiaga buvo medis, o svarbiausi įrankiai iki 18 a. vid. – kirvis, skliutas ir kaltas. Vėliau statyboje pradėtas naudoti pjūklas ir grąžtas.

Klėtis. LBM. Rumšiškės

Pjūkleliai. Vilniaus ir Ukmergės r. 20 a. pr.

Iš pradžių sienų rąstai buvo apvalūs arba tašyti skliutu – vėliau apipjauti pjūklu. Stogai praeityje dažniausiai būdavo šiaudiniai. 19 a. pab. nykstant miškams ir brangstant medienai, daugėjo statinių iš plytų ir molio.

Žemaičių svirnas. LBM. Rumšiškės

Ūkiniai pastatai (tvartai, klojimai) statyti iš pigios vietinės statybinės medžiagos – molio, maišyto su šiaudais arba pelais.

Dzūkų sodybos ūkinis pastatas.
LBM. Rumšiškės

Aukštaičių svirnas.
LBM. Rumšiškės

Lietuvių liaudies architektūroje ryškus pagrindinių pastato dalių ir dekoro darnumas. Įvairūs stogų pavidalai, jų santykiai su sienomis, prieangiai ir prieklėčiai, saikingai naudojami ornamentai atskleidžia ne tik praktišką, bet ir menišką lietuvio kaimiečio statybos kultūrą.

Architektūrines pastatų formas papildo papuošimai. Stogo pakraščiai užbaigiami lentomis su išpjaustinėtais raštais. Puošniais karnizais, vad. stoginėliais, atribojami namo skliautai (frontonai) nuo sienų, puošiamas ir prieangių viršus.

Pirkios skydo ir stoginėlio detalė. Kalvių k. 1957 m.

Mažosios Lietuvos vėjalentės ir karnizai

Stogo galuose, ant čiukuro ar skliauto viršuje, sukryžiuotos lentos (vėtrinės) dažnai užbaigiamos žirgeliais arba lėkiais, vaizduojančiais arklių galvas, paukščių, ožkų, avinų, jaučio ragų siluetus.

Lėkiai. Žvejo namas Nidoje.

Stogų užbaigų "arkliukai" - lėkiai

Namų ir klėčių durys dažniausiai būna sukaltos iš dviejų lentų sluoksnių ir sudaro geometrinius ornamentus.

Klėties durys.
LBM. Rumšiškės

Langai iš lauko pusės aprėminami lentų apvadais. Viršutinės prikaltės išpjaustinėtos geometriniais, augalinių ir gyvulinių motyvų raštais.

Pirkios antlangė. Švenčionių r. Mociškės k. 1967 m.

Langinės yra nedažnos, bet visada puošiamos: nudažomos ar reljefiškai išdrožiamos, panašiai kaip kaimiškos skrynios ar spintos.

Smuklės langas su langinėmis. LBM. Rumšiškės

Senosios tradicijos papildomos nauja kūryba, todėl kiekvienas pastatas savitas, tačiau šis įvairumas nenukrypsta nuo kraštui būdingo etnografinio stiliaus. Papuošimai nenustelbia pastato, o naudojami ten, kur jie natūraliai suaugę su pastato konstrukcija. Lietuvių valstiečiai sukūrė tokią architektūrą, kurioje suderino pastatų praktiškumą, menišką dekorą, tuo praturtindami liaudies meną.

Suvenyrų parduotuvė kaimo sodyboje. Labanoras

Liaudies architektūros tradicijos pasireiškė ir miestelių statyboje. Prisilaikant jų buvo statomi gyvenamieji namai, prekybiniai bei mediniai kulto pastatai.

Miestelis. LBM. Rumšiškės

Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia ir varpinė. Inturkė. 18 a. vid. – 19 a. I pus.

Reikšmingą tautos kultūros paveldo dalį Lietuvoje sudaro mediniai sakraliniai pastatai – bažnyčios, koplyčios ir varpinės. Architektūros ansamblis, susidedąs iš bažnyčios, varpinės ir memorialinių paminklų, buvo statomas ant kalvelės. Jis buvo apželdinamas ir aptveriamas medine arba mūro tvora. Toks architektūros ansamblis dominavo kiekviename miestelyje.

Lietuvos medinių sakralinių pastatų kompozicija jungia liaudies ir profesionaliosios architektūros bruožus. Profesionalioji architektūra medinius sakralinius pastatus veikė dvejopai: netiesiogiai – taikant pavienius stilių bruožus – ir tiesiogiai – kartojant architektūros stilių kompozicijos principus.
Liaudiškos kompozicijos bruožai: proporcijų darna, formų saikingumas, subtilus spalvų ir faktūrų derinimas.

Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Stelmužė

Bažnyčių vidus, nors ir atitiko nustatytus kanonus, buvo skirtingas. Tas pats pasakytina ir apie bažnyčių išorę – nėra Lietuvoje vienodą planą ir vienodus fasadus turinčių medinių kulto namų.

Prie bebokščių bažnyčių buvo statomos atskirai stovinčios varpinės, kurios taip pat yra įvairaus plano bei fasado.

Šv. Vincento Ferero bažnyčia su varpine. Degučiai. 1757 m.

Lietuvos miestelių kapinėse ir bažnyčių šventoriuose statomos medinės koplyčios. Jų architektūra konservatyvi. Šiuose statiniuose labiau išryškėjo lokaliniai savitumai. Dauguma koplyčių primityvesnės už bažnyčias, jų kompozicijoje mažiau atsispindėjo įvairių stilių poveikis. Nuo 17 a. Lietuvoje kurti daugelio koplyčių ansambliai – Kalvarijos.

Šv. Jono krikštytojo kapinių koplyčia. Rudesa