buit aud

Audimas – taikomosios tautodailės šaka, apimanti audinių, vilnonės, lininės aprangos, buitinės paskirties reikmenų (rankšluosčių, užuolaidų, juostų, užtiesalų, staltiesių, lovatiesių, takų ir įvairių kitokių audeklų) gamybą įvairiomis technikomis.
Audimui buvo naudojamos horizontalios ir vertikalios audimo staklės. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.

Audimo staklės

Audimas buvo vienas pagrindinių lietuvių mergaičių amatų. Verpti, austi pradėdavo paauglės mergaitės ir kraudavo į kraičio skrynias lovatieses, drobę, juostas.

Savadarbiai audiniai – kiekvienos lietuvės pasididžiavimas. Audiniuose atsiskleidė krašto moterų kūrybiniai sugebėjimai.

Paklodės detalė. Skuodo r. 19 a. vid.

Vieni seniausių audinių (18-19 a.) yra lovatiesės, rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. Šie audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. 19 a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, 20 a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas.

Paklodės. Zarasų r. 19 a. pr.

Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai (rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės) yra daugiausia vienspalviai. Juose derinami baltinti ir nebaltinti lininiai arba medvilniniai verpalai, kuriais išgaunami geometriniai raštai. Tik pakraščiuose įaudžiami raudoni arba mėlyni žičkai. Šios spalvos turėjo magiškos prasmės ir saugojo nuo blogio. Audinius užbaigia prisiūti kuteliai, pinikai arba mezginiai.

Rankšluosčiai. Švenčionių r. 19 a. vid.

Rankšluostinė. LBM. Rumšiškės

Reikšmingą vietą žmonių gyvenime užėmė rankšluosčiai, kabinami išpjaustinėtose rankšluostinėse. Jie puošdavo pirkias bei seklyčias. Nuotaka per vestuves išdalindavo 20-30 rankšluosčių. Jie buvo naudojami vestuvių ir laidotuvių apeigose.

Lietuvių liaudies audinių raštams būdinga aiški, santūri kompozicija. Geometriniai raštai, ritmiškai kartodamiesi, sudaro raiškų grafinį piešinį.
Rankšluosčių, staltiesių geometrinių raštų kompozicija dažniausiai uždara. Centre komponuojami stambesni, pakraščiuose – smulkesni raštai.

Lovatiesė

Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir gyvūnijos motyvų, tačiau lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyrauja geometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo būdai.

Lovatiesė. Zarasų r.

Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija. Lovatiesių raštus, jų komponavimą nulėmė tradicijos, audimo būdas. Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių – išilginiai ryškių sodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai.

Lovatiesė. Astravo r.

Dzūkių ir aukštaičių audinių raštai smulkūs, žaismingi. Naudojami katpėdėlių motyvai. Šiose lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamos margutėmis.
Verpalai audimui iki 19 a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis.

Lovatiesė. Varėna

Natūralios spalvos: mėlyna – vyšnių lapai, raudona – rugiagėlių galvutės, žalia – obelų žievė ir pan.
19 a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir suintensyvino audinių spalvas.

Lovatiesė. Trakų r.

Dvikinkis fajetonas. LBM. Rumšiškės

Gūnias kiekviena audėja stengėsi išausti kuo ryškesnes ir margesnes. Spalvų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yra skirtingas. Įvairaus intensyvumo ir įvairių atspalvių šiltos spalvos daugiausia gretinamos su šaltomis spalvomis (raudona su žalia, geltona su violetine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna ir t. t.). Kasdienės gūnios paprastesnės, pakulinės, šventadieninės – ryškių spalvų, vilnonės. Dažnai gūnios siuvinėtos, su monogramomis, pagaminimo metais.
Gūnelės buvo naudojamos vežimo sėdynei apkloti, arkliams ir važiuojančiųjų kojoms nuo šalčio apkloti.