|
bažnyčios
|
 |
|
bažnyčios
|
|
|
Lietuvos sakraliniame mene išskirtinė vieta tenka medinėms bažnyčioms, prie jų stovinčioms varpinėms, koplyčioms ir koplytėlėms. Bažnyčia ir memorialiniai paminklai, aptverti medine arba mūrine tvora, dominavo kiekviename miestelyje ar bažnytkaimyje. Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Pievėnai. 1788 m. |
 |
Lietuvos medinių sakralinių pastatų kompozicija jungia liaudies ir profesionaliosios architektūros bruožus. Šv.
Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė. |
 |
Dažniausiai buvo statomos stačiakampio plano vienanavės, trinavės arba halinės bažnyčios su trisienėmis apsidėmis. Bet yra ir sudėtingesnių – trikampių (Degučių), aštuoniakampių (Griškabūdžio), kryžminių (Kėdainių) statinių. Pasitaiko net kupolinio tipo bažnyčių (Buivydžiai) ir koplyčių (Račiškės). Šv. Vincento Ferero bažnyčia su varpinė. Liaudiškas barokas. Degučiai. 1757 m. |
|
Lietuvos regionuose bažnyčių tipai plito nevienodai. Žemaičiuose vyravo kryžminiai, o Rytų Lietuvoje – stačiakampiai sakraliniai pastatai. Imbrado bažnytėlė ir varpinė. 1787 m. |
|
|
Sakralinių pastatų interjeras nesudėtingas. Trinavėse bažnyčiose dominavo žymiai platesnė ir aukštesnė vidurinioji nava. Presbiterijos erdvė buvo perskirta sija su krucifiksu arba plačia triumfo arka. Virš pagrindinio įėjimo buvo vargonų choras. Po choru – giedotojų ložės. Šv.
Juozapo bažnyčia. Interjeras. |
|
 |
Nukryžiuotojo
Jėzaus bažnyčios centrinis altorius.
Didysis
altorius su Šv.Vincento paveikslu. |
 |
|
18 a. liaudiškų bažnyčių architektūrą netiesiogiai veikė barokas, ypač išryškėjęs interjerų sprendimuose. Sakralinių pastatų interjerai tapo puošnūs ir turtingi. Juos turtino polichrominė sienų ir lubų tapyba, plastiški, gausiai papuošti drožiniais ir iliuziškai nutapyti altoriai, dekoratyvios sakyklos ir krikštyklos. |
|
Medinių barokinių bažnyčių priekyje dažnai kildavo du kvadratiniai bokštai su grakščiais kelių tarpsnių šalmais. Tarp bokštų būdavo banguoto ar trikampio kontūro frontonas. Tokios bažnyčios daugiausiai statytos rytinėje Lietuvoje. Kristaus
apsireiškimo bažnyčia.
Liaudiškas barokas. |
|
|
18 a. pradžioje Lietuvos profesionaliojoje architektūroje vyravęs klasicizmas turėjo įtakos medinių bažnyčių statybai. Jos įgijo stačiakampį planą ir trinavę vidaus erdvę. Bažnyčių pagrindiniame fasade buvo statomas keturių, rečiau – šešių kolonų portikas. Bažnyčia ir varpinė. Stelmužė. Pastatyta 17 a., rekonstruota 1873 m. |
|
|
Virš frontono iškilęs bokštelis. Klasicistinių bažnyčių interjerai dažniausiai liaudiški. Juose sutinkami tik pavieniai orderio motyvai. Švenčiausios
Mergelės Marijos bažnyčia ir varpinė. |
|
19 a. pab. - 20 a. pr. Lietuvoje buvo statomi neogotikiniai, neobarokiniai, neoklasicistiniai ir eklektiniai mediniai sakraliniai pastatai. Visų stilistinių krypčių medinių bažnyčių planai išliko stačiakampiai ir lotyniško kryžiaus pavidalo. |
Švenčiausio
Trejybės bažnyčia. |
|
Tūriai – bazilikiniai, pseudobazilikiniai, haliniai ir vienanaviai. Šiuo laikotarpiu žymiai padidėjo sakralinių pastatų sprendimų įvairovė. Bažnyčių architektūroje atsirado ir iš pasaulietiškų pastatų pasisavintų formų.
|
Švč.
Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. |
|
Lietuviškų medinių bažnyčių formos santūrios, išlaikiusios nusistovėjusias liaudies statybos tradicijas. Interjero įranga žymiai puošnesnė ir išraiškingesnė. Kartais susidaro ryškus kontrastas – paprasta išorė ir puošnus interjeras.
|
Šv.
Jurgio bažnyčia. |
|
Medinių bažnyčių ansambliai, jungiantys vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius – vieni išraiškingiausių lietuvių tautodailės šedevrų. |
Šv.
Jurgio bažnyčia. Interjeras. |
