Ilgus šimtmečius lietuvių liaudies architektūroje ypač svarbią vietą užėmė memorialiniai paminklai – stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir kryžiai. Paminklai buvo statomi šeimų, kaimo bendruomenių, svarbiems įvykiams, tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo reikšmingoms datoms paminėti.

Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos 
muziejaus ekspozicija

Žinoma nemaža paminklų, skirtų 1863 metų sukilimo aukoms atminti, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės sukakčiai, Vytauto Didžiojo metams, svarbiems bažnytiniams įvykiams. Tačiau tokių paminklų ne tiek jau daug išlikę.

Koplytėlė. Uogiškių kaimas. Akmenės r. 1962 m.  

Dažniausiai kryžius statė šeimos, aplankius džiaugsmui ar sielvartui, statė ant artimųjų kapų, nelaimingų žuvimų vietose, ilgai lauktam sūnui – ūkio paveldėtojui – gimus, džiaugiantis sėkme ūkyje ir gyvenime, vykdant duotus įžadus ir kitais atvejais. Pastatytas kryžius, stogastulpis ar koplytėlė buvo laikomi šventu daiktu, niekas nedrįsdavo jų gadinti, nepagarbiai su jais ir jų aplinkoje elgtis. Per Sekmines jaunimas puošdavo juos vainikais, buvo tvarkoma paminklų aplinka – sodinamos ir prižiūrimos gėlės, dekoratyviniai krūmai, valomi ir smėliu barstomi takeliai. Šitai sutvirtindavo gyvųjų ryšį su mirusiaisiais, tai buvo viena iš priemonių palaikyti pusiausvyrai tarp materialios tikrovės ir žmogaus dvasinio pasaulio.

Kryžius sodyboje. Ignalinos r. Kirdeikiai

Memorialiniai paminklai buvo tarsi vaizdinė informacija apie krašto gyventojų dvasinę kultūrą. Statomi gerai iš tolo praeiviui matomose vietose: prie sodybų, pakelėse, kelių sankryžose, miestelių ir kaimų gatvėse bei aikštėse, kapinėse, bažnyčių šventoriuose ir kitose vietose.

Kryžius vyskupui Reiniui. Daugailiai

Kryžiuose, stogastulpiuose, koplytstulpiuose daugiau negu kituose liaudies architektūros objektuose galėjo pasireikšti dailidžių, skulptorių ir medžio drožėjų sugebėjimai. Liaudies meistrai savo kūriniais išreiškė savo meto žmonių džiaugsmus ir negandas, puošė ir taurino kasdieninę valstiečių buitį, juos supančią aplinką. Su vykdytoju – liaudies meistru – visada bendradarbiavo užsakovas – paprastas valstietis, ūkininkas, kurio pageidavimas turėti vienokį ar kitokį paminklą, nulemdavo kūrinio temą ir jo rūšį (kryžius, koplytėlė…).

Koplytstulpis. Vieštovėnų kaimo senkapiai. Plungės r.

Priemones ir būdus paprastai pasirinkdavo pats meistras, savo kūryboje tęsdamas pirmtakų tradicijas ir praturtindamas jas. Pavyzdžiui, baroko skulptūra ir ornamentas padarė didelę įtaką žymaus kryžių meistro V. Svirskio darbams. Tačiau jo paminklai nebūtų suprantami ir liaudies gerbiami, jeigu jų formos nebūtų artimos liaudies skulptūros stilistikai.

V.Svirskis. Kryžiai. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos muziejus 

Memorialiniai paminklai buvo statomi iš akmens, plytų, kalami iš geležies. Tačiau daugiausia yra medinių paminklų. Dažnai jie užbaigiami geležinėmis viršūnėmis. Taigi medis ir geležis teikė daugiau techninių galimybių ir atskleisdavo meistrų sugebėjimus. Mediniai geležimi puošti paminklai pasižymi didžiausia įvairove.

V.Svirskis. Koplytstulpis sodyboje. Kėdainių r.  

Medžio darbai buvo įvairios konstrukcijos: stulpas su stogeliu – stogastulpis, stulpas su viena ar keliomis kryžmomis – kryžius, dėžė, atvira iš vienos arba kelių pusių – koplytėlė. Lygiagrečiai plito mišrios konstrukcijos paminklai: vertikalaus stulpo ir koplytėlės kombinacija – koplytstulpis arba kryžiaus ir koplytėlės deriniai.

Koplytstulpis. Kirdeikiai

P.Galaunė. Kryžių tipizacija. Sudaryta iš įvairių Lietuvos vietovių stogastulpių, koplytstulpių ir kryžių. Piešiniai

Kiekvienoje tipologinėje grupėje yra daugybė variantų – neteko rasti dviejų visai vienodų paminklų netgi tokiais atvejais, kai juos kūrė tas pats autorius. Tipų variacijos – būdingas lietuvių liaudies meno reiškinys.

Į puslapio pradžią

atgal