MINIATIŪRA (it. miniatura, lot. minimum – cinoberis)

1. Rankraštinės knygos meninio apipavidalinimo elementas: tapyta kompozicija, kurioje yra figūrinių motyvų. Miniatiūros tapomos tempera, guašu, akvarele, piešiama plunksnele, sidabruojama, auksuojama. 
Iki 14 a. pabaigos daugiausia buvo kuriama pergamente. Miniatiūrų buvo jau senovės Egipto ir antikos rankraščiuose. Viduramžiuose įvairiose Europos ir Azijos šalyse susiklostė savitos miniatiūrų mokyklos. 
Nuo 16 a., atsiradus spausdintoms knygoms, miniatiūros darėsi vis retesnės.

 

Nežinomas autorius. "Marijos ir Elžbietos susitikimas". Maldyno miniatiūra. 1470

 Nežinomas autorius. Stebuklingas sodas iš "Romano apie rožę". 16 a. pr.

Nežinomas Avinjono autorius. Šunys iš "Medžioklės traktato". 14 a. pab.

 

2. Mažo formato tapytas paveikslėlis. Tapoma akvarele, tempera, emaliu, laku ant pergamento, metalo, porceliano, kaulo. Miniatiūra dažnai įtaisoma medalione, segėje, dėžutės dangtelyje, laikrodyje. 

 
Viktorijos stilius. Dežutė su miniatiūros medalionu. 19 a. Viktorijos stilius. Įvairūs juvelyriniai dirbiniai su miniatiūromis. 19 a. Viktorijos stilius. Auskarai su porceliano miniatiūromis. 19 a.

Jai bėdingas smulkus piešinys, subtilios spalvos. Kaip savarankiški kūriniai miniatiūros atsirado 15 a. pabaigoje. Daug jų sukurta rokoko epochoje. Lietuvoje tapytos miniatiūros paplito 19 a. I pusėje.

H.Bone. Baronas Tomas. 1800.

J.H.Hurter. Džordžiana Spencer. 1779

C.F.Zincke. Sara Duches. Emalės portretas. 1720

H.Hurter. Karalienė Šarlotė. 1781

 

Lea Asitashvili. Šv. Jurgis

C.Delzoppo. "Ruduo". Emalė ant sidabro

C.Delzoppo. "Pavasaris". Emalė ant sidabro
Į puslapio pradžią

atgal