IŠ POPMENO IŠSIVYSČIUSIOS DAILĖS ŠAKOS: ASAMBLIAŽAS |
Daugelis popmeno kūrėjų naudojo kūrybos metodą, atėjusį
iš dadaistų eksperimentų, kai forma ne modeliuojama tiesiog iš medžiagos
(pvz. skulptūroje), bet surenkama iš nemeninių objektų, įvairiai juos
sujungiant. |
Asambliažo užuomazgų būta dada, siurrealizmo dailėje. Jo principus subrandino
popdailės menininkai. J.Kornelis. Nakties daina. |
Asambliažo technika itin suklestėjo 6-to dešimtmečio pabaigoje. Šią dailės rūšį mėgo Edvardas Kynholcas (Edward Kienholz) ir Robertas Rauschenbergas (Robert Rauschenberg). R.Raušenbergas. Kelio ženklų asambliažas |
Asambliažo formos - Danielio Spoerio (Daniel Spoerri) yrantys paveikslai, kombinuotoji tapyba ir akumuliacija. Armanas. Ąsočių akumuliacija. 1961 m. |
Asambliažas buvo svarbus ir dėl kitų priežasčių. Jis ne
tik sukūrė prielaidas pereiti nuo abstrakčiojo ekspresionizmo prie popmeno,
bet ir paskatino iš esmės naują požiūrį į formatą – erdvę, kurioje
egzistuoja vaizduojamasis menas. |
Jis taip pat vedė ir prie naujų kūrybinės realizacijos formų: invairomento (enviroment) – erdvinės objektų sankaupos, į kurią gali įeiti ir pats žiūrovas – ir instaliacijos. |
Invairomento šaknys
gludi dadaizme, futurizme, ir siurrealizme, tačiau galutinė jo išraiška
popdailė ir atmatų dailė. Invairomento tiesioginis pirmtakas yra asambliažas.
Pasitelkiami tikri ir butaforiniai daiktai, interjerai, apšvietimas.
Invairomento išraiškos priemonėmis siekiama sukurti įtaigią aplinką,
dirginančią stebėtojo regą, klausą, lytėjimą, uoslę ir provokuojančią
netikėtas prasmines asociacijas. |
|
Invairomentas išsirutuliojo 20a. 6 – 7 dešimtmečiais. Dž.Segalas. Pirmasis invairomentas. Žmogus prie stalo. 1961 m. |
|
|
|
J.Boisas |
R.Raušenbergas |
E.Kynholzas |
INSTALIACIJA (angl. installation - įrengimas), kitaip erdvinė, aplinkos instaliacija. Šiuolaikinės dailės rūšis: kompleksinis erdvinis kūrinys, sukurtas konkrečiai patalpos (dažniausiai galerijos) ar lauko erdvei. Susideda iš daugelio elementų, kurie nėra savarankiški, bet sudaro plastiškai ir konceptualiai vientisą derinį. Instaliacijai taikomi skulptūros, tapybos, piešinio, fotografijos ir kitomis priemonėmis sukurti objektai, ready-made, šviesos ir audiovizualiniai efektai. Instaliacija paprastai eksponuojama neilgą laiką, vėliau išardoma – lieka tik jos dokumentacija (projektai, fotografijos, vaizdajuostė). D.Flavinas. Tatlinui atminti. 1964-65 m. |
Instaliacija atsirado nykstant ribai tarp meno šakų (multimedia). Tai dadaizmo inicijuota ir pirmučiausia siurrealizmo bei Bauhauzo dailininkų išplėtota meno forma. Ji remiasi abipusės meno kūrinio ir aplinkinės erdvės sąveikos nuostata. Šia sąvoka paprastai apibrėžiamas specifinės aplinkos kūrimas, ritmiškai išdėstant įvairius objektus. Instaliacija kuriama su atžvalga į konkrečią aplinką, tad tik joje ir tegali egzistuoti. Dalis jos ypatumų pritaikoma minimalizmo dailei, bet apskritai instaliacija aprėpia ištisas sritis, nuo objektų dailės iki meninės akcijos. |
Pop menas turėjo įtakos taip pat ir aplinkos bei hepeningo menui. Dailininkai linko į eksperimentus su realiais daiktais. Jau abstraktusis ekspresionizmas prieštaravo meno kūrinio, kaip užbaigto objekto, idėjai. Nors jo atstovai nesiekė paversti tapymą vieša akcija ir pats tapytojas buvo savo veiksmo žiūrovu, publikai buvo siūloma mintyse atkurti tai, kaip darbas įgauna formą. Kitas logiškas žingsnis – perėjimas prie veiksmo, kuris būtų ne tik kūrybinio proceso dalis, bet ir paties meninio vaizdo dalis. Tai įsikūnijo hepeninge – perėjime prie gryno veiksmo, kuris tampa meninio veiksmo dalimi. |
Visiškai nepakeisti, dažnai vienodi kasdieninės apyvokos daiktai sujungiami į reljefinę aranžuotę. Sankaupos dedamos į pleksiglazo dėžes arba tvirtinamos ant vertikalios plokštės. Tokią vaizdavimo formą naudojo Armanas (tikr. Armand Fernandez), Danielis Spoeris (Daniel Spoerri) ir Žanas Tinkveli (Jean Tinguely).
|