IŠ POPMENO IŠSIVYSČIUSIOS DAILĖS ŠAKOS:

ASAMBLIAŽAS
INVAIROMENTAS 
INSTALIACIJA
AKUMULIACIJA

 


Daugelis popmeno kūrėjų naudojo kūrybos metodą, atėjusį iš dadaistų eksperimentų, kai forma ne modeliuojama tiesiog iš medžiagos (pvz. skulptūroje), bet surenkama iš nemeninių objektų, įvairiai juos sujungiant.
J.Kornelis. Erdvės objektų dėžė. 1950 m.

ASAMBLIAŽAS (pranc. assemblage – rinkinys, junginys, sankaupa) – modernizmo dailės rūšis: erdviniai kūriniai iš daiktų, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones. Tai trijų dimensijų koliažas. Pasirinkti objektai (objekt trouve) reljefiškai tvirtinami prie pagrindo - sukuriamas erdvinis-plastinis paveikslas. 


K.Oldenburgas 
Multiplių retrospektyva. 1990 m.

 

Asambliažo užuomazgų būta dada, siurrealizmo dailėje.  Jo principus subrandino popdailės menininkai. 
1953 m. asambliažą įvardino Žano Diubufė (Jeans Dubuffet) terminą išpopuliarino 
1961 m. Niujorke surengta paroda Asambliažo menas”, kurioje buvo eksponuojami 20 a. I pusės meno krypčių dailininkų kūriniai. 
Nuosekliausiai šią meno kryptį plėtojo Jozefas Kornelis (Joseph Cornel)


J.Kornelis. Nakties daina.

Asambliažo technika itin suklestėjo 6-to dešimtmečio pabaigoje. Šią dailės rūšį mėgo Edvardas Kynholcas (Edward Kienholz) ir Robertas Rauschenbergas (Robert Rauschenberg). 


R.Raušenbergas. Kelio ženklų asambliažas

Asambliažo formos - Danielio Spoerio (Daniel Spoerri) yrantys paveikslai, kombinuotoji tapyba ir akumuliacija

Armanas. Ąsočių akumuliacija. 1961 m. 


Asambliažas buvo svarbus ir dėl kitų priežasčių. Jis ne tik sukūrė prielaidas pereiti nuo abstrakčiojo ekspresionizmo prie popmeno, bet ir paskatino iš esmės naują požiūrį į formatą – erdvę, kurioje egzistuoja vaizduojamasis menas. 
Taip asambliažas tapo tramplinu dvejopiems sumanymams, kurie darėsi vis svarbesni menininkams – aplinkos menui ir hepeningui.  
Nam June Paikas. Erelio akis. 1996 m.

Jis taip pat vedė ir prie naujų kūrybinės realizacijos formų: invairomento (enviroment) – erdvinės objektų sankaupos, į kurią gali įeiti ir pats žiūrovas – ir instaliacijos.

Į puslapio pradžią

atgal

 

INVAIROMENTAS (angl. environment – aplinka), šiuolaikinės dailės kryptis. Stambios daugianarės erdvinės kompozicijos. Kitaip aplinkos menas.
Įvairūs objektai ir medžiagos išdėstomi dailininko nuožiūra (dažnai taip kaip hepeninge) ir derinami su tapyba ir plastika. Stebėtojas gali juos apeiti ir kaskart susidurti vis su nauja realybės forma.

 

Dž.Segalas. Tunelis


Invairomento šaknys gludi dadaizme, futurizme, ir siurrealizme, tačiau galutinė jo išraiška popdailė ir atmatų dailė. Invairomento tiesioginis pirmtakas yra asambliažas. Pasitelkiami tikri ir butaforiniai daiktai, interjerai, apšvietimas. Invairomento išraiškos priemonėmis siekiama sukurti įtaigią aplinką, dirginančią stebėtojo regą, klausą, lytėjimą, uoslę ir provokuojančią netikėtas prasmines asociacijas.
Dž.Boisas. Pagrindas. 1980-81 m.


Invairomentas išsirutuliojo 20a. 6 – 7 dešimtmečiais. 
Atstovai – Jozefas Boisas  (Joseph Beuys), Edvardas Kynholcas (Edward Kienholz), Klasas Oldenburgas (Claes Oldenburg), Džordžas Segalas (George Segal), Robertas Rauschenbergas (Robert Rauschenberg). 
Kartais invairomentas klaidingai tapatinamas su žemės menu.


Dž.Segalas. Pirmasis invairomentas. Žmogus prie stalo. 1961 m.

 

 

 

 

Rauschenberg_Monogram[1].jpg (45502 bytes)

 

J.Boisas
Nukryžiavimas. 1962 m.

R.Raušenbergas
 Monograma. 1955-59 m.

E.Kynholzas 
Šuns laikymas. 1986 m.

 


INSTALIACIJA (angl. installation - įrengimas), kitaip erdvinė, aplinkos instaliacija. Šiuolaikinės dailės rūšis: kompleksinis erdvinis kūrinys, sukurtas konkrečiai patalpos (dažniausiai galerijos) ar lauko erdvei. Susideda iš daugelio elementų, kurie nėra savarankiški, bet sudaro plastiškai ir konceptualiai vientisą derinį. Instaliacijai taikomi skulptūros, tapybos, piešinio, fotografijos ir kitomis priemonėmis sukurti objektai, ready-made, šviesos ir audiovizualiniai efektai. Instaliacija paprastai eksponuojama neilgą laiką, vėliau išardoma – lieka tik jos dokumentacija (projektai, fotografijos, vaizdajuostė). 

D.Flavinas. Tatlinui atminti. 1964-65 m.

Instaliacija atsirado nykstant ribai tarp meno šakų (multimedia). Tai dadaizmo inicijuota ir pirmučiausia siurrealizmo bei Bauhauzo dailininkų išplėtota meno forma. Ji remiasi abipusės meno kūrinio ir aplinkinės erdvės sąveikos nuostata. Šia sąvoka paprastai apibrėžiamas specifinės aplinkos kūrimas, ritmiškai išdėstant įvairius objektus. Instaliacija kuriama su atžvalga į konkrečią aplinką, tad tik joje ir tegali egzistuoti. Dalis jos ypatumų pritaikoma minimalizmo dailei, bet apskritai instaliacija aprėpia ištisas sritis, nuo objektų dailės iki meninės akcijos.


Pop menas turėjo įtakos taip pat ir aplinkos bei hepeningo menui. Dailininkai linko į eksperimentus su realiais daiktais. Jau abstraktusis ekspresionizmas prieštaravo meno kūrinio, kaip užbaigto objekto, idėjai. Nors jo atstovai nesiekė paversti tapymą vieša akcija ir pats tapytojas buvo savo veiksmo žiūrovu, publikai buvo siūloma mintyse atkurti tai, kaip darbas įgauna formą. Kitas logiškas žingsnis – perėjimas prie veiksmo, kuris būtų ne tik kūrybinio proceso dalis, bet ir paties meninio vaizdo dalis. Tai įsikūnijo hepeninge – perėjime prie gryno veiksmo, kuris tampa meninio veiksmo dalimi.


AKUMULIACIJA (lot. accumulatio - kaupimas; orig. vok. Akkumulation).
Kitaip - daiktų sankaupos. Iš Nouveau Realisme" dailininkų kūrybos kilusi objektų dailės forma. 


Armanas. Be pavadinimo. Akumuliacija. 1998 m.

Visiškai nepakeisti, dažnai vienodi kasdieninės apyvokos daiktai sujungiami į reljefinę aranžuotę. Sankaupos dedamos į pleksiglazo dėžes arba tvirtinamos ant vertikalios plokštės. Tokią vaizdavimo formą naudojo Armanas (tikr. Armand Fernandez), Danielis Spoeris (Daniel Spoerri)  ir Žanas Tinkveli (Jean Tinguely).

Armanas. Venera iš dolerių.  

D.Spoeris. Amžini pusryčiai. 1997 m.

Į puslapio pradžią

atgal