New Page 1

RENESANSAS (15-16a.) - (pranc. renaissance; it. rinascimento – atgimimas)

tai Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha – pereinamasis nuo viduramžių prie naujųjų amžių kultūros laikotarpis (Italijoje 14-17a., daugelyje kitų šalių -15-16a.).

Rafaelis. Didžiojo hercogo madona. 1506 m.

Renesanso užuomazgų būta jau 13-14 a. italų mene.
Renesanso dailės ir architektūros principai susiformavo 15 a. pr. Italijoje, paveldėjusioje gausius antikinės kultūros turtus. Tuo laikotarpiu įvyko dideli pokyčiai Italijos mene. Susidomėta žmogumi – jis laikytas svarbiausiu tikrovės daiktų matu.

Džiotas. Marijos Magdalenos gyvenimo scenos: Lozoriaus išgijimas. Freska. Asyžius. 1320 m.

Renesansui atsirasti prielaidas sudarė prekyba su Rytų šalimis, pramonės atsiradimas, bankų išsivystymas, be to, Italija sukaupė daug turtų.

Renesansui būdinga ryškus meno ir mokslo pakilimas, jų pasaulietinės tendencijos, antikos kultūros tradicijų atgaivinimas. Menui būdinga aiškios, ramios formos, harmoningos proporcijos.

Hercogų (Prinčipi) koplyčia. Marmuro apdaila. Florencija. 16 a.

Viduramžiais vyravusį kolektyvizmą nustelbė individuali menininko savivoka. Įsigalėjo tikėjimas asmenybės protu, universaliomis kūrybinėmis galiomis. Imta tyrinėti gamtą, ieškoti realybės vaizdavimo dėsnių. Iškeltos grožio ir harmonijos idėjos, jas bandyta išreikšti idealių proporcijų sistemomis. Formavosi nauja pasaulėžiūra, kurios principų kūrėjai ir skleidėjai vadinosi humanistais, norėdami pabrėžti, kad jų studijų ir veiklos objektas yra žmogus, jo sukurtos vertybės.

Leonardas da Vinčis. Madona su gėlyte (Madona Lita). 1478 m.

Plėtota architektūros ir dailės teorija (Leono Batistos Alberčio „Dešimt knygų apie statybos meną", išleista 1485 m.; Leonardo da Vinčio „Traktatas apie tapybą", 1651; Andrea Paladio „Keturios knygos apie architektūrą", 1570 m., kt.); atsirado dailės istorijos mokslo pradmenų (Džiordžio Vazari „Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai", išleista 1550, 1568 m.). Svarbiausi renesanso architektūros ir dailės mecenatai buvo Medičių (Medici) šeima bei popiežiai
Julijus II ir Leonas X.

Botičelis. Džiuljano Medičio portretas. 1478 m.

Skiriamas protorenesansas ir du pagrindiniai renesanso tarpsniai: ankstyvasis (15 a.) ir brandusis (15 a. pab. –16 a. I ketv.). Kai kurie tyrinėtojai nurodo ir vėlyvojo renesanso laikotarpį (16 a. II-IV ketv.), kitų priskiriamą manierizmui. Mokslinėje literatūroje šie periodai dažnai įvardijami atitinkamais itališkos kilmės terminais: duecento (it. tryliktas amžius), trecento (keturioliktas amžius), quattrocento (penkioliktas amžius), cinquecento (šešioliktas amžius).

Ankstyvojo renesanso laikais – nuo 1430 iki 1500 – klestėjo visos meno šakos: architektūra, skulptūra, tapyba.
Ankstyvasis renesansas susiformavo ir suklestėjo Florencijoje (Florencijos mokykla), plėtojosi Bolonijoje, Feraroje, Mantujoje, Milane (Milano mokykla), Paduvoje (Paduvos mokykla), Perudžijoje (Umbrijos mokykla), Sienoje (Sienos mokykla), Urbine, Veronoje, kt. Italijos miestuose.

Florencijos katedra.
Bruneleskio suprojektuotas kupolas. 1434 m.

Architektūroje remtasi senovės graikų ir romėnų palikimu: buvo naudojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sistemos – įvairių tipų arkos, cilindriniai, kryžminiai skliautai, kolonos, piliastrai, vietoj bokštų – kupolai. Architektūroje atsiranda naujo tipo statiniai: miestų rūmai, užmiesčio vilos, universitetai, našlaičių prieglaudos, ligoninės. Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, saikingos dekoratyvinės formos, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė. Buvo stengiamasi, kad pastatų proporcijos atitiktų žmogaus proporcijas ir poreikius.

Mediči-Rikardi rūmai (palacco). Florencija. 1460 m.

Renesanso pastatai taisyklingų stačiakampių arba centriškų planų, aiškių, harmoningų formų, išryškintos architektonikos. Fasadams būdingas horizontalus, ritmiškas skaidymas į aukštus ir architektūrinius segmentus. Suprojektuota bažnyčių, pagyvėjo visuomeninės architektūros raida (savivaldybės, ligoninės ir kt.). Sudarinėti urbanistiniai planai (racionalios, statiškos ašinės kompozicijos), puoselėtos utopinės idealaus miesto vizijos. 15 a. kūrė architektai: Filipas Bruneleskis (Filippo Brunelleschi), Bartolomėjus Albertis (Bartolomeo Alberti).

Bruneleskis. Globos namai Florencijoje. 1421-1424 m.

Vaizduojamoji dailė tapo savarankiška plastinio meno šaka, neapsiribojančia pastatų puošyba arba religijos reikmėmis.

Renesanso epocha atnaujino ir tapybą. Dailininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, įvairius žmogaus jausmus. Sparčiai plėtojosi molbertinės dailės formos, prasiplėtė siužetų, technikų skalė, pradėjo klostytis žanrai. Greta religinės tematikos, imta kurti istorines. mitologines scenas, portretus.
Učelas. San Romano mūšis

Tapyboje siekta perteikti erdvę, daiktų apimtis, remtasi linijine perspektyva, tiksliu piešiniu, šviesokaita, lokaliosiomis spalvomis. Daugiau reikšmės teikta realistinėms detalėms, peizažui. Nuo 15 a. pabaigos vietoj temperinės tapybos ant lentų įsivyravo aliejinė tapyba ant drobės. Sukurta sienų tapybos kompozicijų, ištobulinta freskos, sgrafito technika.

Mazačas. Šventa Trejybė. Santa Maria Novela bažnyčia. Florencija.

Donatelas
Dovydas.

Renesanse skulptūra atsiskyrė nuo architektūros. Salėse, aikštėse ir rūmuose skulptūras galima apžiūrėti iš visų pusių. Vaizduojami šaunūs, narsūs žmonės, iš Biblijos pasirenkami tokie personažai, kurie buvo panašūs į energingus renesanso žmones.

Skulptūroje paplito viduramžiais nebūdingos kompozicinės formos (biustas, raitelio statula) ir rūšys (paminklinė skulptūra). Primirštas medis, dažniau vartotas marmuras, bronza, terakota. Domėtasi žmogaus anatomija, vaizduotas apnuogintas kūnas.

Donatelas. Gatamelatos skulptūra. Bronza. Paduja. 1450 m.

Žymesni skulptoriai: Lorencas Gibertis (Lorenzo Ghiberti), Donatelas (Donatello), Luka dela Robija (della Robbia) šeima, Andrea del Verokjas (Andrea del Verrocchio).

Luka dela Robija. Apreiškimas. 1490 m.

Pagarsėjo tapytojai: Sandras Botičelis (Sandro Botticelli), Pjeras dela Frančeskas (Piero della Francesca), Domenikas Girlandajas (Domenico Ghirlandaio), Fra Filipas Lipis (Fra Filippo Lippi), Mantenja (Andrea Mantegna), Mazačas (Masaccio), Antonelas da Mesina (Antonello da Messina), Paolas Učelas (Paolo Uccello).

Brandusis renesansas truko maždaug nuo 1500 iki 1527 m. Visuose menuose žmogus pirmą kartą atsiskleidė kaip asmenybė. Brandžiojo renesanso kultūros židiniai – Roma ir Venecija (Venecijos mokykla). To laikotarpio architektas Bramantė (Donato Bramante), Mikelandželas (Michelangelo), Sansovinas (Jacopo Sansovino) suprojektavo monumentalių pastatų, didelių ansamblių. Dailei būdinga profesinis meistriškumas, didingos, apibendrintos formos.

Mikelandželas. Šv. Petro bazilikos kupolas.

Tapyboje išryškėjo dėmesys erdvinei perspektyvai, spalvos ir plastinio modeliavimo efektams (sfumato) . Išgarsėjo Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci), Rafaelio, Mikelandželo (Michelangelo), Džiordžionės (Giorgione), Ticiano (Tizian) kūryba.

Leonardas da Vinčis. Mona Liza.

Vėlyvojo renesanso laikotarpiu nusivilta humanistiniais idealais. Pasireiškė manierizmo principai. Dailei būdingas dramatizmas, sudėtingos, didžiulių matmenų kompozicijos, spalvinė įtampa, šviesokaitos kontrastai.

Pradėjus Europoje naudoti popierių, atsirado spaustuvinė grafika. 14 ir 15a. sandūroje atsirado medžio ir vario graviūrų.

A.Diureris. Adomas ir Ieva. Graviūra. 16 a.