New Page 1

R.Piano, R.Rodžersas. Pompidu centras. Paryžius. 1977 m.

Pastato erdvė tapo atvira, laisva ir dinamiška. Ją pradėta organizuoti „iš vidaus", funkciniu ir konstrukciniu sprendimu diktuojant išorinį architektūros apvalkalą. Modernistinė meninės autonomijos idėja paskatino atsisakyti ornamentinio dekoro bei dailės priemonių, ryškinti grynąją architektūrinę raišką: masių ritmiką, konstrukcinę ir inžinerinę sąrangą, statybinių medžiagų spalvų ir faktūrų derinius.

Susiklostė specifiniai architektūriniai judėjimai bei kryptys: racionalizmas , organinė architektūra, brutalizmas, metabolizmas.
20 a. 8 dešimtmetyje ėmus plisti postmodernizmo nuostatoms, atgaivinti kai kurie senieji architektūros principai, pasireiškė pliuralistinės tendencijos.

Le Korbiuzjė. Rošano koplyčia

Frankas Loydas Raitas. Gugenhaimo muziejus.
Interjeras

Frankas Loydas Raitas. Gugenhaimo muziejus.
Eksterjeras. Niujorkas

Mokslo ir technikos pažanga, ekonomikos ir pramonės augimas skatino miestų plėtrą, kuri lėmė ir architektūros pokyčius. Po trumpo art nouveau periodo kristalizavosi moderniosios architektūros samprata.

Šį naują požiūrį atspindi funkcionalizmas, padaręs perversmą viso pasaulio architektūroje. Funkcionalistai projektavo atsižvelgdami į užsakovų poreikius ir pastato paskirtį, gausiai naudojo surenkamas gelžbetonines, karkasines konstrukcijas, stiklą, metalą ir kt. medžiagas.

20 amžiaus arka. Paryžius

V. Gropijus. Bauhauzas. 1925-26 m.

Racionalistines funkcionalizmo idėjas Vokietijoje plėtojo Bauhauzo dėstytojai Valteris Gropijus (Walter Gropius),
Liudvigas Mysas van der Rohė (Ludwig Mies van der Rohe), Prancūzijoje - Le Korbiuzjė (Le Corbusier), Austrijoje - Otas Vagneris, JAV - Frenkas Loidas Raitas (Frank Lloyd Wright) ir kt.

Pirmieji avangardiniai projektai buvo realizuoti nedideliuose gyvenamuosiuose namuose, vėliau paplito ir visuomeniniuose bei pramoniniuose pastatuose.
Nuo 20 a. trečiojo dešimtmečio pabaigos iki šeštojo dešimtmečio funkcionalizmas, arba internacionalinis stilius, tapo vyraujančia architektūros kryptimi.

F.L.Raitas. Namas virš krioklio

Naujais ir itin subjektyviais meninės raiškos būdais 20 a. pirmosios pusės dailininkai stengėsi perteikti dvasinę žmogaus būseną pakitusiame pasaulyje, atsakyti į paaštrėjusius egzistencijos klausimus.
Meninius procesus, laikui adekvačių raiškos būdų paieškas intensyvino pramonės plėtra, industrializacija, Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimai, naujausios mokslo teorijos, Frydricho Nyčės, Zigmundo Freudo meninės kūrybos koncepcijos bei neoimpresionistų, postimpresionistų ir simbolistų kūrybinė patirtis.

Dž. de Kirikas. Didysis metafizikas. 1917 m.

20 a. pirmosios pusės moderniosios skulptūros raida susijusi su pakitusia formos samprata, kurią veikė įvairūs meniniai sąjūdžiai. Ypač didelės įtakos turėjo Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) kūryba, kubizmas, menininkų pažintis su Afrikos ir kitų šalių primityviuoju menu. Tuo laikotarpiu dirbo daug garsių individualaus braižo dailininkų.

H.Mūras. Sėdinti figūra. 1930 m.

Didingas kompozicijas kūrė Henris Mūras (Henry Moore), statišką uždarą formą mėgo Aristidas Majolis (Aristide Maillol), ekspresyvų siluetą - Emilis-Antuanas Burdelis (Emile-Antoine Bourdelle). Šioje dailės šakoje jėgas bandė ir tapytojai (P.Pikasas, Dž.Brakas).

E.-A.Burdelis. Šaunantis Heraklis. 1909 m.

Jais sekdami stilizacijos efektų siekė Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz), erdvines kompozicijas kūrė Naumas Gabo (tikr. Naum Nehemia Pevsner) ir jo brolis Antuanas Pevsneris (Antone Pevsner).

N.Gabo. Konstrukcija
Akmuo su apykakle. 1933-36 m.

K.Brankušis.
Auksinis paukštis. 1919-20 m.

Organinės kilmės formoms artimas abstrakcijas mėgo Konstantinas Brankušis (Constantin Brâncuşi).
Siurrealizmo įtaka jaučiama Alberto Džakomečio (Alberto Giacometti) ir kitų dailininkų kūriniuose.

A.Majolis. Viduržemio jūra. 1905 m.

A.Džiakometis. Keturios figūros

M.Marinis. Raitelis. 1955 m.

20 a. pirmosios pusės taikomoji dailė pasižymi funkcionalumu: dirbiniuose glaudžiai siejasi daikto paskirtis, forma, medžiaga ir technika. Iš Vokietijos, Švedijos, Austrijos, Šveicarijos plitusios funkcionalizmo idėjos, paprastos daikto formos, pritaikytos masinei gamybai, kultas įsitvirtino daugelyje šalių. Prancūzijoje, kur taikomosios dailės, kaip individualios kūrybos, samprata buvo ilgaamžė, dekoratyvumo tradicijos išsilaikė beveik iki trečiojo dešimtmečio vidurio. Šiuolaikinio dizaino idėjos centru tapo Bauhauzas, pagrindęs svarbiausius jo principus.

L. Mysas van der Rohė. „MR" Fotelis. 1927 m.

Taikomosios dekoratyvinės dailės raidai didelės įtakos turėjo 1925 m. Paryžiuje surengta Dekoratyvinės dailės ir moderniosios pramonės paroda, paspartinusi art deco stilistikos, būdingos trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio taikomajai dailei, sklaidą.

Modernizmo ištakos dailėje siejamos su impresionizmu, postimpresionizmu, simbolizmu. Modernizmo apogėjus tapatinamas su tarpsniu nuo 20a. pradžios iki I pasaulinio karo, kai V.Europos kultūros centruose intensyviai formavosi bei viena kitą keitė modernizmo kryptys. Modernizmas skirstomas į du etapus: klasikinį (trukusį iki II pasaulinio karo) bei vėlyvąjį (trukusį nuo pokario iki 7 dešimtmečio II pusės, postmodernizmo atsiradimo).

Dž.Severinis. Priemiesčio apkasai. 1915 m.

H.Arpas. Mėlyna balta ir kiti. 1925 m.

Klasikinis modernizmas formavosi V.Europoje, vėlyvasis modernizmas – JAV.
20 amžiuje daugiausia kito tapyba, pagal ją ir skirstomos pagrindinės meno kryptys. Klasikinį modernizmą sudaro fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, konstruktyvizmas, dada, siurrealizmas, abstrakcionizmas bei kitos smulkesnės kryptys.